Kur dėsiesi – klausyt Lietuviškos muzikos dainius visada smagu, artima, savita. Kas, kad iš pažiūros 2012-tieji gal ir pasirodė skurdoki, bet tikrai nepraščiausi. Scenos nugalėtojas pas mus tapo aiškus, o likusiuosius sudėliojau pasitelkdamas kokybės ir kainos santykio modelį (visgi marketingo magistrinis laipsnis įpareigoja). Žodžiu, neriam, apibendrinam ir atsižymime.

1. Golden Parazyth – Long Way Home (2012, Monaco)

Vienareikšmiškas šių metų lyderis, pats geriausias 2012 metų albumas. Nėra šansų kas jam muzikaliai galėtų Lietuvoje šįmet prilygti. Ne veltui aš net du kompaktus šio ilgagrojo turiu – vienas mašinoj langus pravert verčia, kitas prie audiofilinės hi-end sistemos mėtosi, karts nuo karto dulkes nusipurtydamas. Klausiau jį gal kokius 3 mėnesiui vos ne non-stop. Stačiai antidepresantas buvo! Sėkmingai pavadavęs manuosius foreveralinius “Depechus”. Kadangi šio albumo recenziją jau esu parašęs, tai neišsiplėsiu. Tik tiek dar galima pasakyt, kad neįtikėtinai smagu, jog pasitaiko dar kūrėjų, kurie praeityje sukūrę puikius albumus, kažkaip neįtikėtinai sugeba juos pranokti, o netgi apskritai pretenduoja į klasikos fondus šalia kokių mohikanų kaip “Antis” ar “Dissimulation”. Ir tai dar nepabaiga, spėju. Nes “Windows 98” EP, žiūriu, irgi už dūšios stveria. Tad duetas „Golden Parazyth“ neveltui krikštyjamas Lietuviškuoju rock’n’roll. Kas kad ne su gitarom, o su jonikom, išsireikšiu, chaltūrina, vis tiek koncerte rockenrolas – garantuotas.

2. Markas Palubenka – No Fun in 101 (2012, Mind The Groove)

Apie šį albumą, ne paslaptis… irgi esu rašęs. Nes kult.lt juk be reikalo nerašinėja apie bet kokį niekalą? Ir prisimenant tą recenziją – antrą pusę jos brukčiau pobliadem – padrikos mintys šuoliuja nei ten nei anon pusėn. Praėjus laikui albumas klausosi nepalyginamai geriau – ne veltui jis neišimamas iš mašinos CD-playerio dar nuo vasaros metalo festivalio “Kilkim Žaibu XIII”. Markučio reikėjo Lietuvai kaip kokio gyvsidabrio, kuris tuo pačiu ir linksmintų nesileisdamas būti pagautas  ir tuo pačiu suteiktų namams sveikatos, pamatuodamas ar vdrug nepakyla temperatūra beklausant. Jei šis albumas būtų buvęs išleistas Kalėdoms – manau ne vienas jį dovanotų artimiesiems. Girdėjau iš jo vadybos, kad jie dega noru išleist remiksų rinktinę ir jau dabar. Hipsteriai, bliamba. Markuti, tu kurk muziką būdingą sau kolei kas dar bent iki antro albumo, o tada jau šokdink klubinėtojus pagal tachno ar netgi hauzą. Bet visgi smagiausia būtų išgirst Marko dublį numeris 2, kurio tikiuosi teks laukti ne ilgiau nei iki kokios sekančios vasaros / rudens.  O tada remiksai, chrenmiksai, įskaitant ir Kalėdinius šokių hitus – tegu linksmina susirinkusiuosius visokiuose “Opium”, “Soulbox” ar netgi, nepabijokime tos vietos, klubo “Metro”.

3. Driezhas – Gonija (2012, Soundprovocation)

Neatspėsite – apie šį albumą irgi esu pripielyjęs ir dar ne per seniausiai – na, kaip ir apie paminėtuosius aukščiau rašinyje.  Ir ką gi, ilgai lauktas antrasis (neskaitant eksperimentinių „Driezhų“) albumas – toli gražu nenuvylė. Bet argi galėjo būti kitaip. Kaip svarbiausią jo detalę, išskirčiau sudėties, bei to pasėkoje šiokius tokius koncepcijos skambesyje pasikeitimus. Sąlyginus pasikeitimus, nes vis gi tonacijos – iš albumo “Tolumoje”. Ankščiau „Driezhas“ buvo projektas suburiantis daugybė įvairaus amžiaus, muzikinio išsilavinimo, socialinio sluoksnio žmonių, gi dabar mes turime du žmones. Stiprius žmones. Kurie ir papildo vienas kitą, ir įkvepia, ir projektą „Driezhą“  padaro duetu. Nu visai kaip kokie Somov su Jazzu, tik arčiau kūno jie. Nors kaip minėjau apžvalgoje – skurdu, kad bemaž pusę albumo susideda iš jau senai Soundcloude publikuotų kūrinių, bet nuo to jis prastesniu netampa. Turėti viską vienoje krūvoje irgi šaunu. Bet ateičiai visgi patarčiau vengt tokių fintų. Jei prieš ~du metus leistas gabalas įeina į naują albumą, na tai c’mon, mes juk turime internetą su gazilijonais negirdėtų visai ne prastų dauinų! Taigis trečia vieta šiame tope – dėsninga ir garbinga.