Savaitgalis, sakote? Kadangi jau ketvirtadienis, tai praktiškai dar ne vėlu paporint apie aną penktadienį / šeštadienį. Juose nebuvo naktavojimų iki ryto, o šeštadienį apskritai namo buvo parsirasta apie 10 valandą vakaro. Gi turbūt ne vienas Kultūrnamietis šeštadieniais išeina tokiu metu iš namų? Ir teisingai darot – nėr čia ko laikytis rėžimo. Taigis trumpa ataskaita: šiandien apie akustinius dievus, rytoj – karstelėjusią nostalgiją.

Kas tas Al di Meola ir kokios dar simfonijos – turbūt ne vienas paklausėte? Atsakymas yra gerose jaunose dienose kuomet aš, Čiumakas, Mikola, a.a. Vaišnoras, Snieganas ir kiti per pertraukas mokykloje varydavom parūkyt kiton gatvės pusėn. Be to, kad geimindavome „Tekken 3“ per pleisteišėną ar šiaip gaivindavomės alumi – kas be ko klausydavom muzikos. O čia jau – neverta išsiplėsti, o tik pasakysiu, kad vieną kartą Snieganas atsinešė keletą kompaktų tarp kurių buvo vienas „koncertinis trijų žiauriai gerų gitaristų“.

Patiko ant tiek, pamenu, kad kompaktą klasiokui nežinau ar gražinau, o iš tų žiauriai gerų trijų gitaristų labiausiai įsiminiau būtent Al di Meolos vardą, nes… „šitas geriausiai varo“. Kaip sykis Kongresų Rūmuose susitikau Etikos mokytoją – per jos pamokas mūsų klasė, tame tarpe ir aš, pirmą kartą pamatėme Pink Foydų „Sieną“. Intelektualų renginys – taip galima krikštyti Al di Meolos koncertą, nes be minėtos mokytojos dar buvo pamatytos ir tokios žinomos personalijos kaip muzikologas Dalius Užkuraitis, „alchemikas“ Rytis Zemkauskas, kantri muzikos tėvas Algirdas Klova, seimo narys Algis Čeplikas ir t.t. ir pan…

Koncertas susidėjo iš dviejų dalių, truko beveik 3 valandas, ant scenos darbavosi 4 žmonės, o klausė jo gal net visi 500 melomanų. Kad buvo dvi dalys – žiauriai užskaičiau. Nes pirmos pusę prafotkinau, tai tos koncerto dalies galima sakyt negirdėjau. Per pertrauką tulike išgirdęs telefoninio pokalbio – „žinok, ką tu, Dievai čia, Dievai“ – fragmentą, antrai daliai to pasėkoje nusiteikiau atitinkamai. Ir ką gi – kontempliacija patirta, Dievai tikri ir nesumeluoti, o charzimos šėliojusios ant scenos – velniškos bei viena į kita nepanašios.

Lotynų Amerikos saulė ir Tango gaivališkumas – štai kas pagrinde vyravo grojamos muzikos skambesyje. Tačiau kaip kad „Coilai“ sako „ar mus klausydami, jūs galvojate apie muziką?“, taip ir šiame koncerte vyravo, išsireiškime, tarytum magiška atmosfera. Ji vos pagalvojus, nuskandindavo užmarštin bet kokį bandymą įkinkyt girdimus garsus į kokius nors rėmus ar pasirodymui klijuot įprastas etiketes.

Al’as sakė, kad projektas „World Simfonia“ tai – geriausia grupė kokią tik jam kada pavyko suburti. Meluoja PRiškasis gyvatė, turbūt pagalvojo dauguma, kurie žino, kad per savo karjerą jam yra tekę grot su tokiomis legendomis kaip Paulas Simonas, Carlosas Santana, Jimmy Page‘as, Frankas Zappa ir t.t. Bet koncerto metu negalima tuo buvo nepatikėti. Apie grojančiųjų techniką net neverta pradėti pasakoti, nes akys tiesiog raibuliavo bandydamos spėt paskui jų pirštus, kurie lakstė po visus Kongresų Rūmus. Muzikos spinduliai ir jų pagalba kuriama atmosfera – tai buvo esmė, o tu po 15 minučių tik pagauni save sedintį išsižiojusį…

Jei Al’as buvo tas inkaras, kuris kaip bosas romia veido išraiška kontroliavo muzikinės audros nešiojamą laivą, tai likę nariai ne tai, kad niekur nedingdavo, o netgi jam ne ką nenusileisdavo. Vien akordeonistas galima sakyt buvo pusė koncerto – totalus mimikų frykas, kuris savo rankomis tiesiog išgręždavo minkomą instrumentą iki paskutinio sūraus lašo. Visiškas psichas – tokia asociacija šovė po koncerto į galvą.

Po koncerto visi norintys galėjo ne tik įsigyti kompaktų, bet ir gaut autografą ant jų iš pačio maestro, kuris nepasididžiavo ateit į šią ceremoniją. Gaila visgi, kad 50 litų nebuvo mano piniginėje, tai tėvui ypatingųjų lauktuvių iš koncerto neparvežiau. Tad kadangi tai ne pirmas Al di Meola koncertas Lietuvoje, tai tikrai siūlau laukt sekančio ir jums, beskaitantieji. Nes tai kas vyko Kongresų Rūmuose buvo vienas geresnių potyrių, kurie įvyko šiais metais Lietuvoje.