Rašau ir nesitiki. Pamenu kaip seniau su valiūkiška šypsena skaitydavau alaus mėgėjų nusiskundimus, kad „Varniukai pasidarė Coca cola“, ar „Švyturio Nefiltruotas tapo atrabotke“, ar kad „va seniau Vilniaus Alus, tai buvo alus…“ Tos kalbos man sukeldavo gardų juoką, nes aš kiek gerdavau, tiek man taip pat skanu viskas būdavo. Bet štai išaušo ta skaidrioji, kuomet nustojau vartot alkoholį, tačiau arbatą su kava juk neatsisakysi paįvairinti kažkuo kartesniu ir subtilesniu? Štai ir pamačiau tada, kad pokyčiai tie „ne į gera“ iš ties deja su alumi vyksta.

Bene vienareikšmiškai geriausiu LIETUVIŠKU nealkoholiniu alumi laikytas, o apskritai bendram tope jis imdavo ar antrą, ar trečią (nuo nuotaikos) vietą, tai “Volfo Engelman Nealkoholinis”. Kuomet nulupdavau korką – seniau subtiliai nosį pakutendavo gaziukas. Dabar to nėra. Spalva man jo itin patikdavo, nes tai būdavo ne dar vienas kažkas tarp rudo ir žalio klonas, o brandaus ir sodriai tamsaus gymio juodvarnis. Na, ir galiausiai skonis… Subtilus degintos duonos kartumas, derintas su raiškia apynių gausa, beigi karamelinis salyklas. Pasaka. Atrinkta, paskaičiuota ir su supročiu išvirta. O ne kaip kiti nuliniai nealkoholiniai – chemija + H2O.

Bet kas iš to viso liko? Vanduo su šlakeliu Mendelejevo. Ir pokyčiai šie, beje, gana neseni. Iš pat pradžių, pamaniau, kad ant brokytos partijos užsiroviau, kuomet tradiciškai šventiškai pirmadienį iš “IKI” su 10 butelaičių išėjau savaitei. Bet štai beveik mėnuo jau kaip geriu gazirofkę, kuri savo švelniai sūriu skoniu primena… Žodžiu, nebeliko nei raiškumo, nei aštrumo, nei brandumo. Kas baisiausia, jog savo anti-kokybe jis praktiškai iš kart susilygino su rinkos blogiausiuoju – “Kalnapilio Nealkoholiniu” (kuris beje pastaruoju metu išleido naują produktą Nealkoholinių linijoje pavadinimu “Premium”, kuris rodos yra iš ties geresnis, nei senasis minimas variantas).

Šiaip ar taip, aš dar nenurašau “Volfo Engelman” – iš ties nuostabus buvo alus. Tačiau “Iki” jau praktiškai apleidau (kurioje jis platinamas), o iškeičiau į “Maximą”, kurioje pardavinėjami kiti kur kas gyvesni alaus variantai. Visi trys yra pateikti aukščiau esančioje nuotraukoje. Visų pirma pastarojo mėnesio numeris vienas – importas iš Rusijos „Sibirskaja Korona“. Ir raišku, ir gaivu, ir savita. Antroje vietoje eina importas iš Vokietijos – Kvietinis Nealkoholinis „Krombacher“. Bene labiausiai panašus savo skoniu į alkoholinį alų. (kas aišku yra neįtikėtinai gerai!) Na, ir trečia vieta „Norfoje“ randamas žydiškas, duonos skonio, nealkoholinis alus, kurį vertinu už raiškų savitumą.

Ką gi, turbūt daugeliui beskaitant gomurys praktiškai išdžiuvo nuo noro išgerti, ane? Ir iš ties dar galėčiau gana nemažai porint apie kaštavotus ar nuolatos provyjamus nealkoholinio alaus rūšis bei brandus. Tačiau pradžiai apsiribokime aukščiau išdėstyta info, kuri tikiuosi ne tik man, bet ir tau yra aktuALUS dalykas. Ir kas be ko tikiuosi šis straipsnis pravers ir gamintojui, nes nuoroda jam bus nusiūsta. Nes viskas tik tam, kad būtų ko jaukiai vakarais išgeria.