Prof. Vytautas Landsbergis yra vienareikšmiškai vienas įdomiausių, charizmatiškiausų ir prikolniausių veikėjų Lietuvoje. Žinoma ta charizma yra gal kiek antoniminė, jei kalbam apie jį kaip apie politiką. Bet jei šiaip kaip asmenybę, tai jo gestikuliacija, artikuliacija beigi nereali iškalba, bent mane, žavi kaip magnetas. Gi muzikantas, poetas, rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis nuo savo žymaus tėvo skiriasi lygiai taip pat stipriai, kaip kad jie yra panašūs. Kažkada netyčia užmatęs su juo pokalbių laidą taip apšalau nuo jo šilto giliamintiškumo,  jog prieš keletą savaičių užmatytas koncertas Planetariume buvo neatidėliotinai suplanuotas ir į jokį kitą renginį neišmainomas.

Ir ką mes randame atbėgę bei 5 min. vėluodami? Ogi prie stalo mergaitę sakančią, kad bilietų nebėra (įskaitant ir visus stovimus ar ant žemės sėdimus). Pasinaudojęs tarnybine, kaip kult.lt redaktoriaus padėtimi, visgi išmainau 20-tinę į ekstra bilietą ir pritupiu pirmos eilės prieigoje prieš pat išdėliotus instrumentus. Kiek teko lankyt Planetariumo koncertų, tai visada prieš juos būna trumpas astronominis intro, kurio metu pakeliaujama po žvaigždes, planetas, galaktikas ir kitus fantaziją spalvinančius dalykus. Taip sužinojau kaip atrodo Dvyniai ir Jauitis, taip pamačiau kaip sukasi mūsų visata ant kupolo, taip sušilau koncertui. Iš ties smagu.

Net nežinau nuo ko pradėt aprašymą vyksmo, nes paprastai „koncertiškai“ jį ne itin norisi nupasakot. Nes tai yra potyris, subtili patirtis, kuri sausai prozai sunkiai pasiduoda. Bet iš tikro, būtent dėl to, pradėkim itin paprastai: koncertas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoje, kaip V. V. Landsbergis sakė, buvo grojamos melancholiškesnės dainos, o antroje – linksmos, dažnai pajungiant gausiai susirinkusiuosius dainuoti kartu. VVL nėra nei tai kokia dainuojamosios poezijos super žvaigždė, nei tai apie jį žurnalas „Žmonės“ rašo ar jo CD apžvalgas gali rasti „Lietuvos Ryte“. Tačiau iš ties buvo ypač netikėta, smagu ir neįprasta girdėt pirmą kartą klausomas dainas, kurias dainavo kartu su Vytautu visi Planetariumą užpildžiusieji.

Landsbergiui dar talkino ir multi instrumentalistas Raimondas Rašpoliauskis, kuris savo romumu, pasitelkdamas ar minkštai skambančius klavišinius, ar jaukiai dunksinčią perkusiją, ar archaika alsuojančią dudelę, ar dar kokį kitą egzotinį instrumentą, pasirodymui suteikė papildomą raiškų prieskonį. Nors „apšvietimas“, švelniai tariant, buvo padarytas itin nejaukus (į atlikėjus buvo nukreiptos dvi ryškiai ir statiškai šviečiančios baltos lempos), bet koncerto garsų ir žodžių mąslumą visada praturtindavo ant kupolo besikeičiantys kosmologniai vaizdai bei jų koliažai.

Vėl gi pasakysiu – net nežianu – kas buvo smagiau ir kas šildė labiau pasirodyme; ar dainuojamos dainos, ar atrodytų, paprastos ir neįpareigojančios Vytauto prakalbos tarp jų. O kalbų būta visokių; ir apie įvairias asmenines patirtis, ir apie koncertus mokyklose ir netgi apie dabar Lietuvoje vykstančias politines batalijas. Be to, kad Vytautas V. Landbergis dainavo ir su gyvenimiškomis istorijomis nepaleisdavo, dar be to jis rimtį su skaitoma poezija ne vienam sužadindavo. „Meilę apdainuoju iš visų pusių: gražiąją, liūdnąją, kai miršta mylimoji, romantiškąją, pakylėtąją…“, – taip prasitarė menininkas.

Na, tai paskaitę ar pagavot kaip kas tam Planetariume su V. V. Landsbergiu, žvaigždėmis, dainomis, meile, peozija ir t.t. buvo? Tikiuosi bent tiek, kad užkabinau pasidomėti kada bus artimiausias Vytauto koncertas. Nes tai tikrai daugiau nei paprastas pasirodymas. Tai patirtis kuri įsigeria, kuri praturtina ir nudžiugina, kuri gyvina, ir kurią dar ilgai po to su šypsena prisimeni.