Dargana, gal virš 100 kilometrų, kelionė į pustuštį miestuką, ne ypač klausyti (kad ir legendiniai) atlikėjai, vykstanti „Scanorama“ – štai tokios abejonės kankino mane aną po bjaurią šeštadienio popietę. Tačiau ir kvailas žino, kad jei važiuoji rožėm klotu keliu – tripas tebus eilinis neįstringantis pasivažinėjimas. Gi žodis experience yra kult.lt krikšto vardas. Tad prieš tai vardinti dalykai, galima sakyt išgaravo vos įsėdus į mašiną, o į super gerą prisiminimų patirtį susi kristalizavo vos grįžus į Vilnių. „The Machine Started to Flow in to a Vein“ festivalis, kuris vyko Anykščiuose aną tamsuma apgaubtą šeštadienį ir jaukiai priėmė, ir draugų šypsenomis šildė ir muzikaliai stebino, ir daugiau nei neabejingą paleido.

Keliauta į Anykščius buvo, kad tave kur velniai, su metalistais.Tai patys žinot, kad net neverta pradėt čia su tais visais išgirstats anekdotais, pletkais, filosofinėmis apoteozėmis ir visais kitais minčių prijomais – paprasčiausiai pritrūksiu rašalo vos tik pradėjęs rašyti. Atvykus į miestelį ir radus Anykščių Kultūrnamį – iš kart prisiminiau Varėnos „Verpetus“ dviem aspektais. Vienas iš jų, kad ir tie ir anie kultūrnamiai buvo naujut naujutelaičiai atrenovuoti – kas be abejo nuteikė maloniai. Kitas gi momentas – „The Machine…“ organizatoriai labai pagirtinai ir sumaniai šviesų jaukumu išpuošę kultūrnamio foje, ko pasėkoje ta didžiulė atvira erdvė pavirto jaukia oaze. Nes pamenu kaip Varėnoj neradau sau vietos tame akinamo baltumo gonkelyje belaukdamas „kada gi, blmb, atidarys tą prakeiktą aktų salę?!“

Fesitvalio startas vėlavo ištisą valandą ir prasidėjo apie 19:30. Su didžia pagarba – mano buvusio gimtosios kalbos mokytojo Stepo Eitminavičiaus sūnus Vytenis ir jo projektas „Skeldos“ atidarė renginį. Ir iš kart metu akmenį – pasirodymas neužkabino. Čia greičiausiai skonio reikalas, nes jokiais būdais nebuvo nei chaltūros, nei problemų su patirties stoka pas pradedantį atlikėją ar pan. dalykų. Tiesiog tas kuo platesnę erdvę gimdęs soundas mane ne sušildė, o privertė rangytis. Vytenis darbavosi ne tik prie aparatų, bet ir su mikrofonu, armonikėle, bei buvo pasitelkęs asistuojantį vyruką (su tokiu pat instrumentu). Tačiau šiame pasirodyme tiesiog aš neradau už ko užsikabinti. Didelis rūko burbulas be aiškiau išreikštų minčių, o juk soundcloude klausytas „Paukščiukas“ toks gilus ir užkabinęs pasirodė… Keista, kad studijinis darbelis ir gyvas pasirodymas buvo skirtingi it du rudens rytai.

Sekantis ant erdviosios scenos kopė dar 2011 metais mano matytas Katovicuose Andrew Liles, kuris anąkart buvo grupės „Current 93“ vienas iš muzikantų ant scenos. Valdė jis ten CD plėjerius, bei nemažą kiekį rankenėlių išgauti industriniams garsams. O ką rašyt apie pasirodymą Anykščiuose – per daug galvot nereikia, nes užtenka pasakyt išgirstą absoliučią daugumos nuomonę – labai eklektiškas ir dėl to ne itin nuosaikus ir minties kristalizacijai nepasiduodantis pasirodymas. Man asmeniškai patinka eklektika, bet šiame išstojime ji priminė daugiau saldainių mišrainę, kuri tam tikrais momentais užkabindavo, bet kitu momentu tiesiog nuplaukdavai savo mintimis kažkur kur tyliau ir įdomiau. Darbavosi plika šukuosena pasišiaušęs vaikinas ir pianinu, ir gitara, ir juostomis, ir mušamaisiais, bet įstrigo ne giliu įspūdžiu, o bent man, koncepcijos ekscentriškumu ar tiesiog jos nebuvimu.

Ir tikrai ne veltui užsienietis nuolankiai užleido prieš pat vakaro žvaigždes lipti Lietuvaičius „Dimeth Trip“ ant scenos. Pradėsiu ne nuo muzikos, o nuo vaizdo. Joje darbavosi trijulė ir ant tiek rimtais veidais… Jog šypseną vieno iš jų išvydau tik po pasirodymo kada pasveikinau jį su pakeltu nykščiu girdamas pasirodymą.  Be konkurencijos, bent man, geriausias išstojimas iki paskutiniųjų vakaronėje. Industrial / dark ambient kuris buvo vystomas įmantriais sluoksniais, lipdydamas kilpą ant kilpos ir kas svarbiausia – vieną idėją keisdamas kita ir t.t. Vokaliniai nuotrūpai kur reikia, breakdownai savo laiku, pagrindinės temos ir jų kulminacijos – užkabinančios. Žodžiu, hands on, eyes in, ears wide – ir viso rečitalio metu net praktiškai pamiršta, kad akreditaciją reik atidirbinėt. Aplodismentai ir lauksime šio projekto su elegantiškai nupuoštu  12” ateityje (nes kompaktai tegu lieka tiems kas neturi patefonų!).

Babam! Ant scenos tai vardan ko visi vilkosi iš sostinės kaiman  – ištisas dream teamas 4 žmonių pavadinimu „Nurse With Wound“. Kuris dar garsėja kaip legendinis, kartais raštuose nusakomas kaip kultinis, o aną vakarą visus šiuos epitetus pateisinęs su kaupu. Ką čia ir bepasakot  – juk visi viską girdėjo, o rėkėm vos ne visi atsistoję už tą daugybę minčių pagimdžiusį epinį išstojimą. Visi vieningai pritarė, kad tai buvo vienas geriausių dalykų girdėtų per pastarajį metą ar netgi apskritai.

Trys štai tokie ramūs vaikinukai: Steve Stapelton su smičiumi, gitara ir CD grotuvais kairėje, Colin Potter prie spintos su milijonų rankenėlių, Andrew Liles prie gal 5 gyvų instrumentų ir kontrolerio, na ir „Hafler Trio“ generalisimo Andrew McKenzie. Pastarasis surengdavo vokalinius išstojimus, į sceną savo įspūdingu stotu įžengdamas pasiramstant lazdele. Pamokslininkas – kaip vienas kolega jį pakrikštyjo ir iš ties taikliai. Nors momentais tai ir buvo panašu į PE performancą, bet šiuo atveju daug subtliau ir, nepabijokime išsireikšti, poetiška.

Visas pasirodymas pulsavo, tarsi kilo palaipsniui į viršų, intensyvėjo, garsėjo ir ar skandindavo pasąmoninių klodų balose, ar nublokšdavo prie kėdės atlošo. Atskirų momentų išskirti nenorėčiau. Tai vienas iš tų pasirodymų kur tu arba pagauni ir priimi pasirodymą kaip visumą, kaip kažkokios istorijos pasakojimą, arba tiesiog gurkšnoji alų. Man patiko tiek minimalistinė pradžia, subtiliai įvedusi į kelionę, tiek vidurys, kuomet buvo akėjama smegenų dirva, tiek Stapeltono skrečuojamas hip-hopas. Na ir kulminacinis poweris su minėtu McKenzie.

Ko gero skaičius ir renginio sąmatas minėti būtų tikrų tikriausiai neetiška, bet žinant man jas, padariau prielaidą, kad festivalį organizavę žmonės – veikė vardan idėjos ar savo svajonės. Tad neveltui „The Machine Started to Flow in to a Vein“ nevyksta kasmet. O tikrai gaila, nes renginys paliko vienas geriausių emocijų ir ilgam įsigėrusius prisiminimus. Laikykitės „Moontrix“. Neabejoju, kad žinodami, jog padarėt puikų renginį, kuris ko gero vos ne visiem paliko iš ties gerą įspūdį – su šia emocija jūs tas visas finansines nepaniatkes nustūmėt į antrą planą taip toli, kaip pėstute iki Dyatlovo pervalkos. Ar Vilniaus bei Kauno bokštų.