Nepamenu kada tiksliai pirmą kartą apsilankiau „TARP“ festivalyje (kažkas prieš 4 ar 5 metus), bet pamenu tą nerealų įspūdį, kurį jame gavau. Ir nuo to laiko stengiausi nepraleisti šio poetiško vyksmo, kuris kasmet būna vis toks pats ir tuo pačiu vis kitoks. Nors vyksta jis per kelis miestus, o Vilniuje šiemet aplankė net 6 erdves, tačiau aš ėjau ten kur pirmą kart „TARP“ atradau ir paskutinį kart buvau paleidęs – tradicinis „XI20“. „Trip“ irgi buvo planuose, kaip ir sekmadienio filmai „NDG“, bet… Jei desertas, tai kaip sakoma, deja, tik su viena vyšnia.

Projektas „Driezhas“, grupė „AVaspo“ ir soundchekininkai pasivadinę „Betoniniais Triušiais“ – va kas grojo „Supuvusioj Skylėj“. Klubas šis turi savo, nuolatiniams jo lankytojams, žinomą politiką pavadinimu „viskas kaip visada“. T.y. veiksmas prasideda ten apie 10 valandą, kaina 10 litų ir vis ta pati kasa – „čiainikas“ pavadinimu. Tad kai atvykau į klubą iš anksto 9:30 ir traukdamas 15 litų iš mergaitės išgirdau, kad „Driezhas” – pirmi ir va ką tik tris dainas sugrojo“ tai net fotiko neišsitraukiu. Tiesiog nespėjau įsijaust į atmosferą, o ją gaudžiau klausydamas neperseniausiai mano kalbintus Kristijono ir Ievos generuojamus garsus.

Nors prieš tai jų atliktą performancą „Mėnesyje Juodaragyje“ išgyriau iki negalėjimo, tai šį kart, leisiu sau pabūti marozu, ar kitaip tariant – kritiku. Kaip sakoma, ne viskas kas sukasti dantys yra šypsena, tad ir su komplimentais bei žavėjimusi nereikia persistengti. Galų gale šiek tiek aštrių pipirų niekad niekam nepakenkė, o atvirkščiai – į naudą jie juk. Tad „Driezhas“… Visų pirma kiek keistoka buvo matyt Ievą apsirėžiusią taip lyg ji ką tik atvažiavo nuo kaimo, kuriame savo babai padėjo nuo medžio su kopėčiom raškyt obuolius (bei nuo žemės keturiom rinkt nukrituolius). Paprasti zomšiniai batai, šviesiai rudos velvetinės kelnės, golfas ir viskas. Žinoma, vidinis žavesys yra vidinis žavesys, bet požiūris į sceną yra visai kas kita.

Manau, projektas klaidingai elgiasi skirstydamas podiumus į „pirmą“, į „antro plano“ ar pan. ( bent toks įspūdis susidarė po koncerto „XI20“). Scena nėra kažkokia prioritetų skaidoma vieta, ji yra Viena ir atlikėjas, kad ir ant kokios lipa, jis visada turi blizgėti, visada turi atiduot visą save. Tad jei „Mėnesyje Juodaragyje“ Ieva ne tik charizma bet ir įstabia suknele žavėjo, šį kart įvaizdžiu nebuvo pasirūpinta, kas man atrodė kiek keistoka, netgi klaidinga.

Kitas dalykas, jei „MJR“ projektą spalvino įspūdingas apšvietimas, tai šį kart… Be abejo, visi žinom kokios lempos „klube“ kabo ir kaip jas reguliuoja, bet kad ir tie patys „Betoniniai Triušiai“ prieš pasirodymą suderino apšvietimą į būtent tokį koks jų nuomone jiems tinka. Dabar gi – raudona lempa ir fone „TARP“ logotipas? Ir tais momentais, kai koks nors gabalas ne itin veždavo, tai juk nei į obuolius raškančią Ievą, nei į „TARP“ logotipą visad žiūrėdamas sotus būsi. Šiuo atveju be reikalo duetas iš „XI20″ pabėgo vos atgrojęs – jiems tikrai vertėjo pamatyt „AVaspo“ perfromancą su jų vizualizacijomis. Gal tada jie būtų pamąstę apie papildomą etatą grupėje, kuris būtų ginkluotas laptopu generuočiu specialiai jiems kurtas vizualizacijas?

Tad tokie tie mano pipirai-pamąstymai apie mėgiamus atlikėjus. Muzika tai kaip muzika – viskas ten gerai, bet va su įvaizdžiu ir teatrališkumu projektui reiktų pasistengt. Ar viziją susirašyt ar tiesiog koncepciją mintyse pašlifuot. Nes kas „Juodaragyje“ buvo puiku, tai „XI20“ pasimatė priešingai. O to neturėtų iš esmės būti, reikia vientisumo vystomoje veikloje. Ir su šia gaidele baigiu procesą pavadinimu „operacija Driezhui“ – lauksiu iš jų pusės jei ne kokio ten įspūdingo, tai tada bent jaukaus naujojo albumo „Gonija“ pristatymo koncerto.

Antri ant scenos kopė „AVaspo“. Bet nu kaip ilgai užtruko jų soundcheckas! Po velnių dar jokios žvaigždės pasirodymo taip ilgai nereikėjo laukti kaip, kad „AVaspo“. Gal net „Depechų“ taip ilgai koncerto nebūčiau laukęs, jei anie taip ilgai soundchekuntūsi. OK, o jei rimtai tai šiek tiek nepagavau aš tų „Betoninių Triušių“. Pasigauta festo organizatorė Gabrielė aiškino, kad šio renginio koncepcija tokia, kad esmė yra žodis, pynės iš jo, jų eilės ar tiesiog poezija (ir visa kas su tuo susiję). Gi muzika eina šiuo atveju į antrą planą, tik kaip papildinys. Gerbiu už koncepciją ir jos tiesumą, tačiau bet kokiu atveju, vėl gi ne viskas kas sukasti dantys yra šypsena.

O būtent su sukastais dantimis aš, ir dauguma kalbintųjų naujų pažystamų laukė kada gi pagaliau „Triušiai“ baigs savo pasirodymą. Ir net dėka jų artėjantis „AVaspo“ koncertas jau atrodė, kad bus kaip minimum prastas ar kaip mediumum nuviliantis, nes pasijaučiau kaip tas bambeklis kuris neva, nesupranta šiuolaikinio meno. „Gal tai aš kvailas, o „Triušiai“ juk taip gražiai uodegomis vizgina..?“ Kažkokios neaiškios abstrakcijos garse, ko pasėkoje tos „įstabios poezijos“ ar jos minties grožio tiesiog negalėjai per tą triukšmą klausyti. Vienu momentu tikrai norėjosi bėgt iš „TARP“ neatsigręžiant, bet gerai, kad valia ir dvasia stipri, nes „AVaspo“ diskotekos po to laukt kaip minimum ne tik, kad reikėjo, bet ir vertėjo.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=mjf1P-Lushs[/youtube]

Tiesa prieš tai minėtą nerimą, dar kiek sustiprino „DELFYJE“ įdėtas jų „naujo skambesio“ šauklys, t.y. video klipas pavadinimu „Vokalistės Mirtis“. Ne itin pagavau tą naują konceptą klausydamas naująjį singlą. Pamenu patiko man „AVaspo“ kaip 5 (ar 6) žmonių kolektyvo koncertas „Menų spaustuvėje“. Tačiau iš kart po jo buvo paskelbta, kad bus pokyčiai ir ką mes matom? Ant scenos „mirus vokalistė“, būgniorčšikas, bei lyg-ir Fingalickas su leptopu. Pirmas „AVaspo“ koncas po menų spaustuvės ir jau su pirma nata ir žodžiu – stvėręs už pakarpos ir nuo žemės kažkur lubų link pakylėjęs.

Įstabios vizualizacijos, vokalistės artistiškumas, taiklus apšvietimas, beigi nereali muzika – viskam komplimentai nesumeluoti, o dantys buvo surakinti nebe agresijos, o sielos džiugesio. Ryksmai iš gerklės veržėsi savaime, o šokt norėjosi net ir be poros. Šiaip nežinau ką daugiau ir be papasakot, nebent galima dar pasakyt tai, kad viso koncerto metu, mąsčiau koks gi stilius čia pas „AVaspo“? Na, žinote, tradicinės melomaninės parkės. Tai primečiau, kad čia kažkas lygiai tokio pat novatoriško kaip Nicolas Jaar blue wave naujasis muzikinio stiliaus porūšis. Tik skirtumas tas, kad Jaaras dėl to yra pasaulinė žvaigždė, o „AVaspo“ kol kas tik vietinė. Bet laiko klausimas kada čia jie pavarys plačiau. Nepasiseks nebent, jei karmiškai jie kažką yra prisidirbę.

Pa-ga-liau. Štai ką ištariau pasibaigus „AVaspo“ koncertui – pagaliau gavau tai vardan ko ir ėjau į „TARP“, t.y. siela kaip reikiant pasikultūrino. Jei per „Driezhą“ kritiko žvilgsniu įsijautinėjau į renginį, o „Betoninius Triušius“ net būdamas vegetaras norėjau iškept ant grotelių, tai „AVaspo“ buvo „AVaspo“. Netikėtai ir jėgų atsirado ir polėkis gyvent atgijo po jų. Ko pasėkoje poezijos jam-session klausiau iki 2-tros nakties, kas man, kaip sveiką gyvenseną propaguojančiam ir laiku miegot einančiam yra tikrai nebūdinga. Jo metu mergaitės dievagojosi kad „Tėtis negrįžta“, kad „Agurkas nevalgomas su ikrais“, kad „o, nugi gerai jūs čia tūsinat“. Instrumentus beje šauniai dzvimbino nepamenu kur man matyti jauni rokeriai.

Tad toks tas vieno vakaro „TARP FEST“ Kablio rūsyje. Gal kiek ne pagal mano skonį išdėliotas line-up‘as; gal kiek per daug egoistų, kurie negalvodami apie kitus, rūko neišėję bent ant laiptų; gal trūko kokio čilo steidžo (seniau per projektorių viršuje juk filmus galima būdavo žiūrėt!). Bet vien „AVaspo“ vyksmas buvo užskaitytas, o tokio potyrio kokį gauni klausydamas visiškai fun & crazy šiuolaikinę poeziją iš „personažų“, fone grojant jam-sessionistams – jokiame kitame renginyje tikrai negausi.