„Mumiy Troll“, Andrius Mamontovas, Somov su Jazzu, „Lemon Joy“, Markas Palubenka – visi jie ir likę kiti buvo jau kultu šią vasarą betampančiame festivalyje „Karklė“. Renginys šis dar visiškai jaunas – pamenu, primą kartą į jį dėmesį atkreipiau pernai, kuomet jis buvo rengiamas viso labo antrą kartą, bet tą kart nugalėjo kitas pajūrio kurortas – „Satta Outside“. Šį kart, dėl pirmame sakinyje vardintų gerai žinomų vardų, neabejojau dar nuo pavasario. O kad bus taip spalvinga, jauku ir gražu – nesitiki net ir gerokai susigulėjus įspūdžiams, kurie lipdosi štai į šį tekstą.
Žmonės. Štai kas į akis krito vos atvykus į vyksmo vietą ir festivalio metu stebino labiausiai. Kuomet renkiesi festą dažniausiai galvoji kokia bus jame liaudis ir dėka to – gaunama atmosfera. Tarkim varant į metalo open-air‘ą „Kilkim Žaibu“ iš anksto buvau garantuotas dėl geros nuotaikos, nes nuo seno žinoma, kad metalistai yra vieni geriausių jos specialistų. „Tundroje“ jau iš anksto buvo aišku, kad teks susidurt su, atsiprašau už išsireiškimą, marozais, kurie buntavos klausimais „ar turi parūkyt?“ Tada visokiuose tranzerių reivuose hipiai ieško arba markių arba grybų arba…
Gi „Karklėje“ ne tik, kad niekas nieko niekad (aha, 3 gražūs žodžiai) neprašė, ne tai, kad nesimatė pavartojusių, rankomis kaip sparnais besimosikuojančių, bet, įsivaizduokit – net tokio „elementaraus“ dalyko, kaip rūkomos žolės kvapo neužuodžiau. Per visas tris dienas! Net bevaikštant po kopas, kur žmonės čilino. Neįtikėtina.
Pamenu Prancūziškame „Vieilles Charrues“ feste laksčiau tiesiogine žodžio prasme su baime, kad netyčia iš alkūnės gausiu ar per savo fotiką, ar šiaip į marmūzę. Nes, kaip rašiau Delfyje, aplink buvo keli šimtai tūkstančių beveik visiškai girtų ar šiaip apsvaigusių nuo (ne)aišku ko niolikamečių. „Karklė“ gi buvo šiai nemaloniai patirčiai tarsi visiškas antonimas. Ore pleveno kažkokia nepaaiškinamai gera nuotaika ir pasiekiama grynai geros muzikos bei įvairios veiklos pagalba, o ne svaigalų. Mačiau gal tik vos vieną asmenį gana stipriai išgėrusį, bet ir tai apsauga jį be didesnių ceremonijų už pakarpos nuvilko į krūmus – ten kur jis niekam nemaišytų mėgautis geromis emocijomis ar kliūtų po kojomis.
„Now you‘ll hear a song about you“ – sužviegė Erica Jenings per Skamp pasirodymą prieš atlikdama Eurovizinį „You Got Style“ šmotą. Ir iš ties – negali pykt, nes nemelavo. Marozai, jei ir tokie lankėsi „Karklėje“ arba buvo nepastebimi, arba išmoko maskuotis. Šiame feste dėka chebros palaikomo stiliuko ir jo įvairovės jaučiausi panašiai kaip praitamet lankytame „OFF“ Lenkijoje. Bet ten kadangi festivalis yra alternatyvios muzikos koncepcijos, tai jame lankėsi aiškus socialinis tipažas pavadinimu hipsteris. Gi „Karklė“… Nei tai marozai, nei tai hipsteriai, nei tai kokie banglai, nei tai… O tiesiog „got style“ prietėliai. Visi gražūs, visi geros valios, visi linksmai nusiteikę.
Na, bet užtenka čia girti. Aprašant organizaciją galima pradėti nuo visiems lietuvaičiams patinkančių minusų. Taigi, prieš važiuodamas traukiniu į Klaipėdą, gana atidžiai perskaičiau skiltį „kaip atvykti“. Joje buvo pažadėta, kad nuo Geležinkelio Stoties kursuos festivalio autobusas, bei mikriukai pirmyn / atgal. Ir ką gi, atspėjot – atvykus nieko panašaus į tai rasti nepavyko. Užkalbinus mikrušniką, šis prasitarė, kad autobusą kursuojantį matė „kažkur centre miesto“. Nuvažiavus iki to „centro“ ir aptrynus kelis namų kampus, vėl gi – jokių žadėtų festivalinių transportų ar su tuo susijusių ženklų. Galiausiai visgi, teko imti taxi ir laimei, kad jį pavyko lengvai pagauti, bei pigiai susitarti.
Visi kiti minusai – tradiciniai visų festivalių – tualetų, dušų, maitinimo įstaigų trūkumas, etc. Prie jų visad driekdavosi gana ilgos eilės, bet kur taip nebūna? Maisto pasirinkimas beje, stebino, nes jo būta daug, įvairaus ir iš ties kokybiško. Tik gaila, kad žadėta vegetarų virtuvė buvo skurdi – vien pyragėliai Samosai ir nieko karšto išskyrus sriubą (pardavėjo žadėtų karštų daržovinių šašlykų taip ir nebuvo sulaukta). Bet šią bėda išsprendė „Thai“ virtuvės ambasada, mat joje buvo galima įsigyt labai skanių noodlesų su daržovėmis, bei vegetariškos sriubos. Plius ten net per festivalio piką nebuvo ypač didelės eilės – prieš „SEL“ pasirodymą laukiau eilėje apie 25 minutes, tad labai normaliai.
Labai patiko kaip buvo sudiriguotas apsaugos darbas. Esame įpratę čia girti baikerius „Vorus“, bet šį kart komplimentai eina „Ekskomisarų biuro“ vyrams (jei neklystu). Jokių problemų tiek įeinant į festivalį su gausia manta, tiek bendrai paėmus elgesyje su lankytojais. Smagu, kad buvo leista neštis viską kas nedūžta. Tad man kaip nevartojančiam jokių svaigalų buvo labai jėgiška be kliūčių prasinešti keletą skarbų nealkoholinio alaus. Be to, patiko kaip apsaugos pagalba buvo reguliuojamas eismas prie dviejų uždarų erdvių – „Jager klubinės muzikos steidžo“, bei „Roko klubo“. Jose apsauga leido būt tik tam tikram kiekiui žmonių, kad, liaudiškai kalbant, nebūtų peregrūzo. Pirma išleidžia, tarkim, 10 snukių ir tik tada lygiai tiek pat įleidžia. Žiauriai užskaitytas sprendimas.
Vieta. Ahhh… Tik atodūsiu čia ir išsireikši. Net nekalbu apie kopas, net nekalbu apie jūrą, net nekalbu apie smėlį dantyse. Dėka geografinių nelygumų “Karklės” vietovė tarsi idealiai tinka gyvos muzikos festivaliui. Kalvelės ir jų “užutekiai” labai gerai sugeria garsą, tad jokios natos viena su kita nesikerta ir nesipjauna, net jei ir visos trys scenos yra pajungtos muzikai. Ir kas geriausia, kad dėka to – viskas vietoje, nuo vienos scenos prie kitos nereikia eiti devynių kilometrų. Plius kai eini iki scenos – visada atsiduri prie valgį parduodančių įstaigų, kas yra velniškai komfortabilu.
Kai jau atrodo viskas kas svarbiausia buvo suminėta – pasimėgaukime muzika. Vien „Mumiy Troll“ po atviru dangumi – garantuotas čirvų tūzas. O kur dar pirmam sakinyje suminėti vaikinai ir merginos, kur dar visokios Smilgevičiūtės raudonos ir besileidžiančios saulės fone, kur dar be prikolų iš balos sausas neišlendantis Selas, kur dar Low Roar, Orlovos, Partyzanai ir „Katedros“ metalas „Roko klube?“ Pašokta, be abejo buvo ir su Basanovu, Vidžiu bei Manfredu.
Žinoma, muzikinėje programoje ar, tiksliau, line-up‘o išdėstyme galima ir riebiai pasipriekabinėti. Nes aš iki šiol nerandu racijos organizatorių sprendime įdėt vienus įdomiausių fesitvalio projektus tokiuose lankytojams nepatogiuose laikuose. Kalbu apie Marką Palubenką nuo 16:00 valandos penktadienį ir iš kart po jo grupę „Lemon Joy“. Jei jau norėta juos įdėt dieną, tai gal geriau jau šeštadienį? Nes tiek „Lemon Joy“ tiek Palubenka daugeliui yra kur kas aktualesni vardai nei Narkutė ar „Deep Insight“ ar „Atika“. Manau, atidaryt festivalį pastariesiem kur kas būtų buvę labiau tinkama privilegija, nei pastaruoju metu dėmesio centre esantiem penktadieniniams.
„Mumiy Troll“ pasirodė gerai, Orlova – mėnulio nutvieksta, Selas – skaldė daug bajerių, Mamontovui – nesvietnas ačiū už keletą oldskūlinių gabalų („Balsas“, „Saugok Vaikystę“, „Laužo Šviesa“…), Skampus kitą kart apmėtysiu balionais jei Lie-tu-viš-kai neišmoks kalbėti, Mantas galėtų labiau padirbėt prie lyricsų, Somov su Jazzu teisingai nustebino pagaliau nebegrodami „Tik Pasilik“ kaip paskutinio gabalo (išgirdo pagaliau?), „Katedra“ prieš einant miegot totaliai ištaškė su instrumentiniu „The Call of Cthulhu“ (visiškas joygazmas).
Atskiros pastraipos šioje dalyje nusipelno Marijonas Mikutavičius, kuris tapo siurprizu ir net vos ne penktadieninės programos vinimi. Maniau, kad tiesiog pastovėsiu (ar pasėdėsiu) kažkur šone ir viskas. Bet koks nuoširdumas… Rimtai, papirko, žinokite visiškai. Kas galėjo pagalvot, kad Morandis taškysis per „Nebetyli sirgaliai“ ar „3 milijonai“ labiau nei per kokius „Trolius Mumius“? Taigi, kad nemeluoju. Blioviau kartu su visais ir per „Aš tikrai myliu Lietuvą“, dainavau „Atidaryk duris“, svaigčiojau apie Ją per „Ar prisimeni tu mus“ ir t.t. ir pan. Aha, jau kaip matote ir visą diskografiją jo žinau… Bet jis to vertas, maladiec vaikis.
Reziumuojant galima pasakyt, kad festivalis jei ir netaps metų geriausiu, bet kad didžiausią siurprizą pateikė tai faktas. Lauksiu jo kitoje vasaroje, kaip pernai laukiau sekančios „Tundros“, (kuri aną vasarą buvo analogiškas siurPrizas). Iš kitos pusės organizatoriai kertelę užsikėlė labai aukštai ir kad ją pasiekt antrą kartą turės dirbt dar labiau nei šiemet. Ko jiems su gerais norais ir palinkėsiu. Kaip suprantu jų planuose dabar jau bus koks rimtas užsieninis anglakalbis headlineris? Mhm, ir visa tai be jokių dotacijų ir rėmimų iš vyriausybės kuo pagarsėjo neseniai visgi užsilenkęs „be2gether“.
Iki greito, Karkle!
Žymos:Alina Orlova, Andrius Mamontovas, festivalis, jūra, Karkle, katedra, Klaipėda, Lemon Joy, Mantas Jankavičius, Marijonas Mikutavičius, Markas Palubenka, Mumiy Troll, SEL, Skamp, Somov & Jazzu, Tundra
Tiesa, pritariu – superinis festivalis buvo. Vienintelis dalykas, kuris nebuvo pamin4tas straipsnyje, ir kuris man labai labai užkliuvo – tai, kad grupė The Hobos buvo sekmadienio vakare, kai didžioji dauguma liaudies jau buvo pakeliui namo.. Kažkaip keista, kad festivalio svečiai, pakankamai žinoma grupė, ir “nugrūsta” į patį galą… Bet apart to, viskas buvo fantastiškai 😉