Gyvenimas yra toks dalykas, kuris kartais šiek tiek užknisa, tiesa? Bet net nepradėsiu dievagotis kokios fignios, hernios (ir visos kitos –uinios) linksmino mane pastarąjį metą, nes puikiai žinau, kad savųjų Jūs turite pakankamai ir jos juk yra kur kas įdomesnės. Tokiais momentais, kuomet „Hakuna Matata“ ištarti nebeužtenka, geriausias priešnuodis būna, kad ir toks dalykas kaip, išsireiškime – smagus ir turiningas savaitgalis. Pastarojo laukiau jau senai, juolab, kad tokį nelietuvišką žodį kaip „Prodigy“ Google Translator man išvertė tiksliai – „Stebuklas“.

Reiverių iš UK koncertą apšildyt patikėta buvo dviems čiuvakams, pasivadinusiems „Yoko Mono“. Derinys – DJus plius gyvas instrumentas – ne kartą matytas, bei girdėtas, bet kai sužinojau, kad vienas iš dueto narių yra Mamania, klausimų – ar žiūrėt lauke į saulę, ar šildytis muzikos garsais pastogėje – nebekilo. Mamania juk ne veltui yra vienas tituluočiausių didžėjų Lietuvoje, o „G&G Sindikatas“ be jo būtų kaip koks Darius be Girėno. (tas antras dueto narys akompanavo būgnais)

Ir nors, kaip galima buvo suprast, organizatoriai šį projektą ėmė vos ne iš lempos, bet pataikyta buvo vėl į dešimtuką. Panašiai kaip su „Rebelheart“ per Lenny Kravitz – stebinančiai, užvedančiai ir sušildančiai. Esame įpratę apie šį DJų spręsti iš jo rūbo, tačiau ne hip-hopas tąvakar diktavo ritmą. „Aktualiosios muzikos popuri“ – taip pasirodymą galima buvo pakrikštyti. Jo metu skambėjo ir Liepą Kaune grosiantys „Red Hot Chili Peppers“, ir dar vieną itin keistą albumą neseniai išleidę „Metallica“, ir dėl visiems žinomų priežasčių daug kur dabar girdimi „Beastie Boys“. Bugnioras kalė iš peties, publika kaito be pirties.

 „The Prodigy“ pirmas tris dainas teko fotkinti, tad to pasėkoje, pirmos trys dainos buvo neišgirstos ir nepamatytos (šaltiniai pasakojo apie stogą rovusias „Worlds on Fire“, „AWOL“ ir „Breathe“). Velniop viską – pagaliau po darbo atvaręs į areną ištariu, nes girdžiu gyvai ne ką kitą, o kultinį „Poison“! Ištraukiama iš tašės tradicinė skarba „Bavarijos“ nealkoholinio, sustumiama į skrandį visai kaip prieš maratoną ir neriama į erdvę pavadinimu „arčiau scenos“. „Kaip vadinasi tas ratelis kur visi stumdosi?“- Delfyje buvo komentaras. Aha, jis tikslingas.

Dzin, kad „Thunder“ nėra mėgstamiausias gabalas, dzin, kad „Dogbite“ buvo prieš tai negirdėtas, tačiau sekretinės liaukos skysčius taško, žvėris tūnojęs viduje jau urzgia, o aplink tvyrantis prakaito ir garų smogas duoda suprast, kad viskas čia yra kaip toj pirmoj dainoj, viskas čia yra velniškai gerai. Nors arena ne sausakimša, bet užtai kokie 80 % susirinusiųjų – nuoširdūs. Rankos ir kojos kilnojamos net ne vien priekyje, o ir ten kur žmonės užsipirkę bilietus, kad sėdeti. O vėliau vis tiek visi prisės…

Ir štai tada, kai „diskoteka“ priminė tvarkingus „namo muzikos“ šokius, kuomet arenoje vyksmas buvo panašus į tiesiog smagią betvarkę – suskamba itin pažystama melodija su itin gerai žinomais Maximo žodžiais: „Voodoo žmonės, smagūs žmonės!“ Tašė krenta ant žemės, marškinių sagos plyšta, balso stygos įsitempia kaip baritono, o mergos su stanikais aplinkui – nelabai ką ir stebina. Skruzdėles lakstančias po šlapią odą tada, manau, gaudė ne vienas.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=pSjnnOncE6E[/youtube]

Užgroja gyvai „Firestarter“, o tu tik pritūpi, suvokdamas, jog amžius nebe tas; nes ta jaunystė, kurią VĖL IŠGYVENI girdėdamas garsus – deja tėra tik akimirka sugrįžusi žavinga. Pit circle buvo ir dešinėj, ir kairėj scenos pusėse, pogo virė net per naujus gabalus, crowd-surfingas ėjo sklandžiai visai kaip kokiam “Wackene”, na o kuomet užgrojo „Out of Space“ tai ką – tiesiog visuotinis moshingas (štai tau ir atsakymas, Delfi komentatoriau).

“Smack My Bitch Up” sakote? Pamenu kaip mes pabėgę iš pamokų jaunais 1997-taisiais leisdavom “The Fat of the Land” kompaktą įsigytą mašinų turguje. Magelį su dviem prailgintojais išsinešdavom į lauką terason; rankose šildydavom Utenos “Raudoną” (dar vadintą kaip убийца); kai kurie traukdavo “L&M mėlyną“ ar „Marlboro light“ dūmą. Ir kai prie namo per ilgąją pertrauką pradėdavo artintis panos iš paralelinių klasių – „Smegduobytė“ šmotą pagarsindavom kaip kozirį. Susikėlę kojas ant turėklų vienas kitam sakydavom „myliu tave, žmogau“; na, o kaip visa tai atrodo šiais laikais – geriausiai, manau, papasakoja žemiau esantis video.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=qTTXAVAHvRM[/youtube]

Vieni neišgirdo “Baby’s Got a Temper”, kiti “No Good (Start the Dance)”, dar kiti griežė dantį dėl “Warriors Dance” (vietoj kurio skambėjo “Spitfire”). Tačiau aišku viena – “Prodigy” atvyko, “Prodigy” atgrojo, su “Prodigy” mes visi – atidirbom. Po tų nepilnų dviejų valandų, įžanginėje dalyje minėtas “Hakuna Matata”, vėl pradėjo veikti, o visos hernios ir fignios pasišalino kaip minimum… iki rytdienos. Va, čia tai suprantu; va, čia tai reikalas buvo. Tad belieka dabar tik laukti naujo reivo tėvų albumo ir dar vieno jų koncerto Lietuvoje.

In „The Prodigy“ I trust. (vertimas: stebuklais – tikiu)