Paskambino man aną tingųjį šeštadienį toks Audrius Ramuva telefonu ir pradėjo įrodinėti, kad atvaryčiau į „48 Cechą“ paklausyt ambiento (tiek jo dj seto, tiek kitų atlikėjų gyvai atliekamos šios muzikos). „48 Cechas“? Noneimai? Tai mane, kaip patikrintos klasikos šalininką, veikė kiek atbaidančiai. Tačiau galiausiai tinginį palaužiau ir po renginio pamačiau, kad ties abiem klaustukais iš ties buvo suklysta. Šauktukuose juk tyko ambientinė esmė, o vienas iš „noneimų“ sugrojo žvaigždiškai.

Iš tikro šį renginį aplankyti buvau nusitaikęs jau gana senai. Jūs turbūt pamenat mano ne per seniausiai aprašytą tokį kosminį vaikiną iš Vilniaus, pravarde Stellardrone? Aha, žinau, kad jis jums irgi patiko. Na, o man tai buvo drąsiai vienas pačių didžiausių pastarojo meto atradimų Lietuvos muzikinėje padangėje. Žvaigždė! It kometa sutvisko. Vien tas faktas, kad čiuvelis muziką riša su kosmine fantastika – vien tai mane kaip Aizeko Asimovo faną nuteikė smalsiai. O dar kai idėjos ir garso sintezė skamba įtraukiančiai, melodingai ir netgi (nevenkime šio žodžio) hipnotizuojančiai – skanduoji „pakartot“ po koncerto net atsistojęs.

Įžengiu į buvusias gamyklines patalpas ir randu mažą „48 Cecho“ patalpėlę su trimis eilėmis sustatytais suolais, ant kurių draugiškai būriavosi susėdę ambient muzikos gerbėjai. Negausūs, nematyti, bet simpatiški ir netgi jaukūs. Va, čia ir buvo pirmasis netikėtumas. Kažkodėl iš prieš tai lankytų „48 Cecho“ renginių susidariau įspūdį, kad ši vieta yra kažkokia nejauki ar nesvetinga. Ir, pašnekėjęs apie tai su kitais, nerasdavau kas dėl to kaltas; ar žmonės, ar išplanavimas, ar savininkai. Kažkas čia tiesiog nesirišo ir taškas.

Bet taip man buvo iki „Paralelinių Dimensijų“. Senai nesijaučiau renginyje taip jaukiai ir smagiai. Jei šokių klubuose dauguma eina pasipuikuot vienas prieš kitą, o undergrounde – mentalinių puošeivų irgi netrūksta, tai aną vakarą „Ceche“ susirinkusieji buvo kažkokie itin paprasti, ramūs ir artimi. Nei daug alkoholio matėsi, nei dūmų kvapas nosį graužė. Žinoma, reikia išskirti kelias (ar tiksliau vieną) ne į temą iš kažkur išdygusias personas, bet tiek to. Apibendrinant – jausmas buvo tarytum užėjus pas kažką į svečius išgert arbatos.

Nors renginys pagal idėją turėjo startuoti 8-tą, o aš atvykau apie pusę dvyliktos, tačiau tepraleidau vos vieną to vakaro atlikėją – Smila. Sėdu ant itin plataus, audiniu aptraukto suolo ir stebiu / klausau atlikėją vardu Chandanam. Vaikinukas iš matymo man matytas dar nuo „Gravity“ laikų, o A. Ramuva man primena jo niką – Mikrokristal. Po juo jis kuria minimal stilistikos muziką kaip žinia, gi Chandanamas – šviesiausias ir giedriausiai tą vakarą laptopu griežęs kūrėjas. Iš aplinkinių dėl to girdėjau nusiskundimų – kažkodėl visus labai traukia prie tamsos. O man patiko. Šilta muzika, legotyvi ir gal būtent jos dėka į „Paralelines Dimensijas“ įsisukau pozityviai ir teigiamai.

Ir iš kart po Chandanamo – vakaro žvaigždė – Stellardrone. Atrodo ne tik aš labiausiai laukiau šio pasirodymo, nes net ir šokėjai keli atsirado. O kaip gi nejudėsi pagal tokią muziką… Juk lingavimas šiais laikais tai irgi šokis. Šis pasirodymas turi du aspektus – muzikinį ir koncepcinį. Pirmasis be žodžio “gražu”, daugiau komentarų ir ne itin reikalaujantis. Antrasis toks, kad pirmą kartą klausiau elektroninės muzikos live’ą, kurio metu buvo grojama principu kūrinys-pauzė-kūrinys-pauzė. “Na, didžėjus galėjo ir geriau suvesti šiuos du kūrinėlius,” – pašonėje krizendamas tauškė A. Ramuva. Iš ties, nežinau ar sąlygota patirties stokos, ar specialiai taip, bet faktas tas, kad bent man nematyta ir negirdėta. Ko pasėkoje, pasirodymas tik dar labiau įsirėžė atmintin.

Muzika. Tikrai buvo nuostabu išgirsti gyvai šiuo metu kosmiškiausius garsus visoje Lietuvoje. Skambėjo (jei neklystu) ir „Billions and Billions“, ir „Twilight“ iš albumo „A Moment of Stillness“, tada „Endeavour“ iš paskutiniojo opuso „Echoes“, na ir kaip gi be naujausio meteorito, gabalo „Eternity“. Šalia kompo dar buvo pritaisytas ir keyboardas, kuriuo Edgaras smagiai klapino kaip koks Billy Joelas ar Chrisas Martinas. O vizualai kokie! Spalvoti, temiškai aktualūs. Beje, visi atlikėjai turėjo nuostabias ir individualias vaizdines programas. Kaip vėliau sužinojau iš Mishos Berlogos, tai – jo neparniko Gagarino (tokio kuklaus ačkariko) nuopelnas. Padirbėjo kaip turi būt šis (irgi) kosmonautas.

Pasirodymas Stellardrone truko nei ilgai, nei trumpai – iki valandos. Tiksliau trumpai, nes pasigirdo spygčiojimai „pa-kar-tot!” Ir išprašėm – headlineris nepasididžiavo. Ką būtų galima pasakyt apibendrintai apie kosminio vaikino benefisą? Tos pauzės tarp kūrinių – iš ties savotiška. Kaip ne interatyviam renginiui tai nekenkė. Tačiau jei taip būtų grojama kokiame nors dideliame vasaros festivalyje, manau, liaudis pažiūrėtų kiek kreivai. Šiaip ar taip, kiek žinau, „Yagoje“ Edgaras grojo. Tad belieka tikėtis, kad ir šią vasarą kažkur bus proga jį išgirst su ilgesne programa, sėdint po žvaigždėmis nusėtu ir krentančių kometų nupuoštu giedru dangumi. Lauksim.

Sekantys prie stalo lipa „Uran“. Tai „48 Cecho“ viršininko Mišo Berlogos ir jo pavaduotojo ūkio reikalams Gagarin jungtinis projektas. Gi jei reiktų surašyt „Uran“ pareiginius nuostatus, tai vaidmenis, manau, būtų galima praktiškai sukeisti vietomis. Berloga grupėje reiškiasi kaip frontmenas, kuris darbuojasi su mikrofonu, bei visokių efektų pajungimais. O Gagarinas – sėdi tyliai kamputyje prie kompo, nekruta, nesišypso, net atrodo, kad nemirksi, ir, kaip galima suprasti, generuoja visą pasirodymo garsą, jo esmę.

Nežinau gražu bus čia taip ar ne, bet vis tik reiktų pažymėti, kad Berloga, kaip ir priklausytų undergoundinės estrados vokalistui, pasirodymo metu buvo visiškai, visiškai girtas. Pasiėmęs mikrofoną jis į jį švilpavo, ūžavo, rėkavo, netgi pūtė, bei kas be ko žvygavo. Šalia to, kaip minėjau, pajungiami būdavo visokie efektėliai, kaip kad kasetinis plejeris, kažkoks mini-padas, kuriuo jis pirštais zulindavo ir t.t. Šiaip jei pats būčiau buvęs girtas, manau, toks šou būtų suėjęs tikrai gerai. Dabar gi, kuomet norėjosi kiek profesionalesnio požiūrio į pasirodymą, tai ėjo tiesiog kaip linksmas fonas. „Tamsiai mes grojom,“ – po pasirodymo pasakojo mums Berloga ir tikrai negalėjau su juo nesutikti!

Po “Uran” ant scenos it mėnulis patekėjo Zenith. Dar vienas laptopas, kuriuo šis atlikėjas gimdė drone stilistikos garsus. Ramuva pasakojo, kuomet seniau klausė Zenitho, tai jo pasirodymas buvo tokio pat koncepto kaip Stellardrone’o, t.y. kūrinys-pauzė-kūrinys. Bei “vanojo ritmiškai” – dar šalia to pareiškė. Šįkart pauzių, kaip ir ritmo nebuvo, o pasirodymas praėjo nei už dėmesio užkliūdamas, nei dėmesį blaškydamas. Tvarkingai, saikingai ir nenubaidančiai.

Apie Ersha, deja, nepapasakosiu, nes jam pradėjus grot, buvo pamatyta, jog laikrodis jau rodo apie 3 valandas, o tai man, kaip sveikos ir dvasiškai teisingos gyvensenos propaguotojui – neatleistinai vėlyvas metas. Tad žaibiškai buvo nuspręsta grįžti namo, kol mėnulis dar nenusileido. Vėliau Audrius Ramuva pasakojo, jog savo ambientinį dj setą sugriežė be ausinių, publikai paduodamas tamsiai ir harsh triukšmingai, ko pasėkoje sulaukė netgi šūkaliojimų bei kitų rock-star-like atlikėjui būdingų pasirodymo elementų. “Visi pažvengėm, susipažinom, o po visko kartu peškom varėm iki Mindaugo Maximos” – dar dadėjo jis.

Pabaigai, noriu užbaigti ne apibendrinimu, o kreipimusi. Chebra, nebijokit eit į “48 Cechą”. Tai tikrai visai smagi vieta. Patiko nuo paskutinio karto matyti tiek gražūs interjeriniai pokyčiai, tiek atmosferos jaukumas. Žinoma, klubo direktoriui su savo sėbrais reiktų gerti ten kur pridera, t.y. virtuvėje, o ne intelektualiame renginyje. Nes vienas iš jų, būdamas girtas, visai nekontroliavo savęs ir nemaloniai kabinėjosi prie daugumos atėjusių melomanų. “Turi balionėli, turi šalmą, o sėdi čia vienas be mergos” – sakė jis vienam (šalmas čia – vargšo klubo lankytojo šukuosena).

Bet, vėlgi, pasikartoju, renginys man patiko, laikas praleistas gerai, klubas undergroundiškai išgražintas, tad ir kitiems kitam kartui užklyst rekomenduoju.