„Silence Family“… Kas tai? Tai susivienijimas, po kurio vėliava surinkti bene talentingiausi Lietuviškos elektroninės muzikos prodiuseriai ir atlikėjai. Tai eklektiškas kolektyvas; visi su savo charizmom, talentais ir pasiekimais. Jazzu – geidžiamiausia vokalistė, Mario Basanov ir Leonas Somovas – talentingieji prodiuseriai, Few Nolder – diskotekų liveris iš planetos „Mū“, Adomas – vienintelis pankuojantis, o Vidis – šeimynos tėtė (Jazzu citata), į kurio pareigas įeina DJvimas, įrašų kompanijos vadyba, renginių organizavimas ir t.t.

Taigi „Silence Family“, kaip galima buvo suprasti yra komanda, kuri nesupyktų jei per klaidą būtų pavadinta „Dream Team“. Pasiekimų gal nevardinsiu, galima tik pasakyti, kad jų per tris metus sukaupta pakankamai. Tad sukaktį Kokybiškos Elektroninės Muzikos Susivienijimas nutarė pažymėti baliumi į kurį ateitų ne tik družokai ir meilės. Bet ir daugybė Lietuvos pramogų pasaulio įžymybių, melomanų, bei kas be ko daug daug (daug) gražių panų.

O tokių tam renginy buvo tiek, kad nors kas antrą kviesk romantiškai vakarienei ant Vilnelės kranto, ar netgi, nepabijokime to žodžio – prie altoriaus. Iš ties, senai mačiau vienoj vietoj tiek elegancijos, gracijos ir puošnumo. Nes pvz, jei eini į Baskovą, tai ten grožis, bet – для любителя. Jei nueidavau seniau į „WOO“ – matydavau daug skudurinių lėlių (kurios dar ir neduodavo). Kokiam nors „XI20“ – vienos hardcorinės ištvirkėlės ar hipsterinės metalistės. O bažnyčioje į panas – nesidairau (buk tai nustebai, kad ten lankausi?). Tad toks tas pirmas įspūdis tik įžengus į Teatro Areną ir lūkuriuojant kol renginys prasidės. Žiedai tarp žiedų.

Show startuoja be dešimt dešimt. Kaip ir per pirmąjį „Silence“ renginį 2009-tais, pragaro mašiną pavadinimu „Apple“ laptopas, į rankas stvėręs savo kaip diskotekų liverio skillsus rodo Few Nolder. Ech, buvau pasiilgęs tokios muzikos ir net nereikėjo klaust galvos „ar nori palinkčiot?“ Pradėjo jis nuo to kas davė startą „Silence“, t.y. „Who‘s Shot the Silence!?“ gabalo, tik žinoma savosios versijos. Vėliau sekė kai kas negirdėto, bet nuo to linkčiojimas į taktą nepadarė „stop“.  Gabalą „Brenn“ ar girdėjau – neprisimenu, bet, kad gimtadienio šventei davė gerą startą šis Tylenis, manau, supratot.

Ir ką gi, pašnekėkime dabar apie tai, kaip viskas (scenografija, kostiumai, apšvietimas, etc) pas sukaktuvininkus atrodė? Juk tai įdomiausia. Pamenu, po pirmojo „Silence“ rengino daug kas šiaušėsi sakydami, kad show buvo nuobodus. Kai kurie netgi teigė, kad show apskritai nebuvo. Bet patys „Silence“ to atrodo tada ir nesiekė, nes koncepcija buvo akivaizdi – visi akcentai yra mūsų muzika (o visa kita tik priedėliai prie jos ar, tiksliau – atspindys), tarsi sakė jie. Gi muzika „Silence“ – solidi, minimalistinė, kiek tamsoka (kas reiškia ne banali), eklektiška. Visa tai buvo trimituojama vaizdu ant scenos: juodi kostiumai, laptopinė estetika, vizualizacijos kaip ir scenografija – nuliukai-apskritimukai, apšvietimas – irgi. Žodžiu, viskas žiauriai tvarkinga.

Antrajam koncertui pasirinktas konceptas – visiška priešingybė pirmąjam. Griausminga, spalvinga, retro futuristiška, teatrališka, daug šviesų, daug garso, daug vizualizacijų. Pamirškime juodą spalvą, griežtumą, neįdomią tvarką; įberkime šiek tiek šurmulio, dainuokime spalvomis, žaiskime dainomis, pavelkime plaukus. Kadangi gimtadienis trečias, tai visko dar ir tribugai jame; 3 dalys, 3 dimensijos, 3 aukštų scena. Žodžiu, tada skundėtės, kad „less“? Tai šekit dabar šiek tiek „more“! – tarsi išrėžė melomanams Tyleniai.

Spaudoj rašė, kad Jazzu pakeitė tris kostiumus… Gi aš lyg ir mačiau, kad gale dar ir ketvirtas buvo. Adomas, kaip ir priklauso pankuojančiam, nesikuklino: skiauterė ant galvos, akys padažytos kaip pas „Kiss“, kostiumas – kaip kokio Michaelo iš „Thriller“ eros. Likusieji (Mario, Leonas, Few ir Vidis) buvo aprengti a la 30s (kelnės su petnešom, balti marškiniai ir Čapliniškais „katiliukais“ ant galvos). Buvo dar ir Ernesto su auksinėm kelnėm, Giedrė iš „Empti“ kaip gulbė, styginių orkestrėlis, bugnioras, akordeonistas, pučiamieji… Baltijos Baleto Grupės panos ir bachurai moderniai šokantys tiek ant scenos, tiek kaip šešėliai kubuose. (Biškį net galima ir pasimesti, ane? Kaimuose žmonės juk badauja)

Muzikinė performanco pusė šį kart pulsavo dinamiškumu. Anuokart ne tik vaizdas, bet ir muzika buvo nuobodi. Rodėsi tada, kad eina improvizuoti vokaliniai setai, be jokių ryškių dainų ar bent kažkokių melodinių proveržių. Pamenu, kad blaškiausi po Areną tada be vietos ir vienintelis dalykas, kas mane tame tūse laikė, tai ant scenos lipsiantys Jazzu ir Somovas. Bet ir tai, kai anie užlipo, mane per vidurį pasirodymo neapsikentusios panos, išgrūdo už parankės kažkur ten kur jau nebeprisimenu.

Šį kart klausyti jau buvo ką. Bet nieko nuostabaus – praėjo 3 metai, o per juos – muzikinis bagažas pas Silence’us praturtėjo… trigubai?  Žinoma labiausiai visi tūsinosi per “I’ll be gone”, “Whos Shot The Silence?!”, paskutinįjį hitą “Changed”. Bet ir šiaip bendras renginio muzikinis grojaraštis ne smigdimo kaip tada, o slinko viskas, kaip sako ne lietuviai – nice and easy. Few Nolderis šokdino, Adomas užvedė judesiu, Vidis su Basanovu žėrė hitus, Giedrė sakė “To what like to do a”, o Ernesto be to, kad yra one hit wonderis, pasirodo dar ir su charizma  čiuvakas. Smagus plikis, o gyvi vokaliniai duomenys jo – ne ką prastesni nei nušlifuotam studijiniam įraše.

Tą minėtą dinamiką dar praturtino ir visokie siurprizai, kaip antai Adomo meilės sonetas su Jazzu (jis dar šalia to grojo pianinu). Tada Jazzu gabalą “Muzika tu” sudainavo akomponuojant akordeonistui. Minėtas styginių orkestrėlio setas ant scenos irgi pridėjo malonų atspalvį. Bei žinoma naujausias ir šiltai sutiktas lyrinio dueto “Sugalvoki Norą” gabalas.

Tačiau slenkant laikui ir einant renginiui į pabaigą, ėmė kirbėti mintis; kokia gi bus pabaiga, finalas? Visas renginys nuteikinėjo smagiai, bet kadangi jis buvo ne iš trumpųjų bei pertraukų jo metu taipogi nebuvo, tai prasidėjus finaliniam Jazzu ir Somovo performancui, iškilo klausimai. Ar “Silence” užbaigs jį trankiai kaip kokie a-ha (su “Take on Me”), ar kaip kokie Metallica oldskuliškai (su “Seek and Destroy”), ar kaip koks Lenny Kravitzas meiliai (su “Let Love Rule”)? ar bus “tiesiog šiaip”?

“Tik pasiliiiik… Nors vieną naktį ir visą gyvenimą-ą! Tiu-tiu-tiu…” Žinokite, mieli Sailens Femili, matydamas gana sunkią situaciją Lietuvoje – ketinu bolotiruotis į seimą (per kokią nors Darbo Partiją), ir pirmasis darbas, kurį aš planuoju ten nuveikt vardan gerovės – įstatymiškai reglamentuot “Tik Pasilik” dainos atlikimą gyvai. Ar sieksiu, kad ši daina iš vis būtų uždrausta. Jei ne visam, tai bent kelėtoje koncertų.

O jei rimtai, tai juk Somov su Jazzu turi tiek daug gerų gabalų… “Tik Pasilik” – nėra prasta, bet jau prieš gerus metus, kai lankiausi duo koncerte “Tamstoj” ne aš vienas tada sakiau, kad “bliamba, ir vėl ta užustalės dainuška…” Taip, ji yra hitas, taip ji – vizitinė kortelė. Bet sakykim (imant LT scenos „vizitinius pavyzdžius“) Rebelheart „Kelias Pas Tave“ – rokeriai išsidirba iš šio savo gabalo taip, kad visi per jį headbangina, o ne virkčioja. Kokia Jurga su „Nebijok“ – padaro iš rimto baladinio šmoto fun reggae dainušką. Mamontovas, ačiū Dievui, suprato ir jau keletą metų nebeatlieka „Laužo Šviesos“, nors prieš tai kaip „Amen“ ji per jo koncertus būdavo. Išmeskit ir jūs kada šitą gabalą? Neatsigręždami. O jei publika norės – išprašys biso ir bus faina, atsigręšit.  O dabar kai dainuška grojo, tai visi nei tai pririšti, nei paleisti buvo. Tiksliau, vos ji baigės – visi bėgt pradėjo. O juk turėjo būt taip, kad rėktų „pa-kar-tot!” Teisingai sakau, ane?

Tad nors pabaiga ir buvo slabna, bet pats renginys – aukštos kokybės smagi pramoga. Daug spalvų, daug judesio, daug dinamikos. Muzika šį kart buvo įvairi, įdomi ir klausoma. Apie teatrališkumą, spec. efektus ir siurprizus pasakojau. O tokią detalę, kaip “paskutinis akordas” jie paturbins kitą kartą, ane? Idėjų “Silence”, kaip galima buvo pamatyti, turi. Ir spėju, kad sekantis renginys – dovanos dar vieną “Silence” veidą, kuris surinks pilną… “Žalgirio Areną”? (nes, blmba, akustika juk ten geresnė)