„Sala“ – tai eksperimentinės, psichodelinės, „šamaniškos“ ir, ko gero, daugiau nei vien tik muzikos projektas iš Utenos. Startavo jis (dokumentaliai) 1999 metais, kuomet buvo išleistas pirmasis self-release‘as pavadinimu „Alas“. Su laiku „Sala“ sumeistravo beveik tuziną selfrelyzų, bei keletą leidinių išleistų leidykloje „Autarkeia“. Paskutinis ilgagrojis „4 Waters“ pasirodė net-labele „Green Field Rec.“ 

Jei klijuot „Salai“ muzikines etiketes – jos nelimpa, nes dažnai muzika būna kaip priemonė, o ne kaip tikslas. Jei vardint sudėtį; kaip ji keitėsi ar rutuliojosi, tai galima rašyt ir žodį „single“, ir skaičių 8 palenkiant horizontaliai. Gyvi jos pasirodymai dažnai būna ir kaip iššūkis, ir kaip siekis, ir kaip patirtis, ir kaip teatras. Teatras, kuriame žiūrovai yra lėlės, o “Sala” – virvučių plėšytojai.

Gi šiame pokalbyje bus kalbama apie tai kuo „Sala“ užsiima dabar. Audrius Šimkūnas (d.ž.k. alas23, projekto siela) pasakoja apie lakstančias skruzdėles, „ištemptų objektų simfonijas“, vietogarsio nuotrauką bei kontaktinius mikrofonus. Visa tai slepiasi po žodžiu fieldrecording. Apie kurio misiją, neužtiktą grožį ar „muziką“ visiškoje tyloje ir kalbėjome. Naktį, pasaloje.

Pradžiai papasakok kaip sekėsi šiandien laputaut miške, beieškant, cituoju “ištemptų objektų”? 

Kaip, kad dažniausiai būna, planus sumaišė kiti, atsitiktinai aptikti objektai. Paskui tuos, jau kitus, objektus sumaišė atsitiktinės aplinkybės. Viskas kaip visada – pasroviui…

OK, prieš įsibėgėdami gal apsibrėžkime sąvokas? T.y. kas tavo žodžiais yra tas fieldrecording? Tiek siaurąja tiek plačiąja prasme? 

Aha, čia būtų tas pats jei tavęs paklausčiau kas yra fotografija: tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme. 🙂 Viskas lygtai ir aišku, kol nereikia papasakoti žodžiais. Fieldrecordingas man turbūt yra tarsi kinematinė garsų ar garsinių objektų fotografija. Fiksavimas to, kas yra visada šalia ir naujų istorijų kūrimas. Dauguma atvejų, net ir mėginant būti kuo labiau “dokumentaliu”, galutinis rezultatas būna fikcinis: savanoriškai ar pačiam nepastebint patenki į to kas vadinama “menu” pinkles.

Jei “menas” tai vis tik FR yra “muzika”? Ar įrašą reiktų klausyt kaip sakei “dokumentaliai”? Kaip tu jį klausai?

Vienaip ar kitaip, tačiau kiekvieną vietogarsį įrašinėjo vienas ar kitas žmogus. Rinkosi vietą, priemones, laiką, buvo vienos ar kitos nuotaikos, turėjo kažkokius planus ar neturėjo jokių – visa tai įtakoja “dokumentalumą”. Klausytojas irgi viską permalė per savo asmeninius filtrus. To pasekoje turime žemėlapį, tačiau ne pačią teritoriją. Taip, man FR yra muzika, tačiau lygiai taip pat jis gali būti ir mokslas ar garso skulptūra…

Kas paskatino imtis šio “muzikavimo”? Prieš tai juk “Sala” buvo kiek kitokia. Nuo ko ši nauja “Salos” pusė prasidėjo?

Pala, „Saloje“, bent jau įrašuose mes visada naudojome kažkokius surinktus garsus. Tai ką įrašinėjome diktofonais gatvėse, rinkome iš radijo ar TV transliacijų, etc. Skirtumas tik pačiame surinktų garsų manipuliacijos, perstatymo procese: anksčiau mes keisdavome juos radikaliau. Karpėme, kilpinome, nardinome efektuose, priešpastatydavome garsus kitiems garsams iš ko gimdavo treti garsai. Tokie senieji „Salos“ albumai kaip “Our Phuture Is Sexed” ar “2 Hell We go, 2 Heal We Go” – sukurti būtent surinktų garsų pagrindu. Taigi, jokios naujos „Salos“ pusės lyg ir nėra.

Bet tada buvo, pavadinkim, “psichoaktyvus darkside’as” (šamanizmas). Gi dabar fieldrecordingas, kuris atrodo nėra darkside’iškas?

Vienaip ar kitaip perėjome per “psichinę jaunystę” – su visais kraštutinumais, kybojimais ant lyno, pakilimais ir kritimais. Natūralus procesas: visad įdomiausias pats ieškojimo procesas, o ne papūgiškas savęs kartojimas. Tamsa niekur nedingo, netgi paskutiniame albume “4 Waters” bent jau pora iš keturių kompozicijų tikrai nespinduliuoja šviesos. 🙂 

Tai “Sala” lieka tame pačiame „tamsiam sapne“ (o ne kokioj nors levitacijoj)?

„Sala“ lieka paSaloje.

Papasakok apie procesą. Kiek laiko užtrunka padaryt FR “gabalą”, t.y. ar turi “gaudyt momentą” tarkim visą dieną? Ką veiki ir kur būni kuomet vyksta įrašinėjimas? (miegi, grybauji, maudaisi..?)

Toks spaudimas “čia reikia padaryti gabalą” buvo tik vieną kartą – Aukštaitijos kūrybinių dirbtuvių “Drevinė pušis” parodai. Padaryti padarėme, tačiau tikrai negaliu pasakyti, kad būčiau patenkintas tuo ką ten padarėme. Tiesa dabar viskas jau ištaisyta: “The Hollow Pine” remikse yra viskas ko trūko originale.

Apie patį procesą… Kai kas yra tarsi laiko kompresavimas: iš ilgai trunkančio įrašo išrenki įdomiausias akimirkas, kartais visai netikėtas, kartais tas, prie kurių buvo ilgai sėlinama. Labai dažnai galutinis kompozicijos variantas susideda ne iš vieno ar dviejų garsinių sluoksnių. Todėl ir vadinu tai savotiška fikcija. Kitas dalykas, tos garsinės nuotraukos, kurias kartais patalpinu „Soundcloude“ ar “Radio Aporee” žemėlapyje. Čia būtent ir yra tas beveik dokumentalus raw material iš kurio vystomos sudėtingesnės kompozicijos. Tokios neapdirbtos medžiagos susikaupę gigabaitų gigabaitai. Pats įrašinėjimo procesas prasideda nuo klausymo. Jei išeinu į mišką, aš turiu gerą valandą pavaikščioti, kol pradedu girdėti…

O kuri tau mielesnė medžiaga, teikia didesnį džiaugsmą; ta su kuria pažaidi / sulidpai / apdoroji? Ar ta, kurią uždokumentuoji “nuotraukoje” pavadinimu “dabar ir čia”? Kokie yra vieno kūrinio privalumai lyginant su kitu?

Vienas išplaukia iš kito. Tačiau nei vienas nei kitas nėra suplanuota. Jei kompozicija – joje sieki kažkokio estetinio elemento, kažkokio pasakojimo. Patys sumedžioti garsai turbūt turi kitokią prasmę. Tai tarsi vietogarsio nuotrauka, išsaugojimas to, kas kinta. Pagalvok, kaip skambėjo mūsų miestai prieš pora šimtų metų. Argi būtų neįdomu tai išgirsti? Kaip keičiasi vietogarsis su urbanizacija, kaip kinta jo dažnių diapazonas. Visa tai jau garso ekologijos tema…

Paminėjai miestus… Girdėjau tavo įrašuose ir lapų čežėjimą, ir ledo braškėjimą čiurlenant upeliui. Ko gero, yra daug įrašo tipų ar fieldrecording specializacijų? Kokią egzotiškiausią vietą esi įrašęs? Turbūt būna ir nuotykių, juk dažnai užklysta (ne)pageidaujami svečiai, sujaukdami “muziką”, ar… ją papildydami.

Albume “4 Waters” pirmoji kompozicija sudaryta iš to ką surinkau Jūrmalos pliaže. Ir tas rusų šeimynėlės pokalbis pamačius ant trikojo stovintį mikrofoną – būtent vienas iš tokių netikėtų papildymų. 🙂 Iš egzotiškesnių vietų galiu paminėti hidrofonu įrašinėtą povandeninį šaltinį, lapės urvą ar kokias skruzdes po medžio šaknimis. Egzotika čia labai sąlyginis dalykas – nes daugumas atskirų garsų yra gana egzotiški. Juk dažniausiai į juos nekreipiama jokio dėmesio.

Nepageidaujami svečiai irgi priklauso nuo aplinkybių. Sakykime sėdžiu kur nors pelkėje, puikus, turtingas, vietogarsis ir čia įsibrauna koks nors lėktuvas ar automobilis… Ar įrašinėjant kokį povandeninį varlyną prieina vyras su meškere rankoje ir paklausia kaip laimikis…

Hidrofonas? Kažkas negirdėto. Tad klausimas apie techniką. Cituoju tave: “per kontaktinius mikrus tokie dalykai simfonijas groja”. Turbūt įprastas diktofonas (ar telefoninis), f-recordingui ne tinkamiausias įnagis?

Hidrofonas – mikrofonas, skirtas įrašinėti po vandeniu. Kontaktiniai mikrofonai irgi nėra kažkoks stebuklas. Jie pagaminti pjezo elementų pagrindu. Gaudo ne patį garsą, o daikto fizinius virpesius, kuriuos ir paverčia garsu. Kas liečia įnagių tinkamumą – viskas priklauso nuo to, ką tu nori su tuo įnagiu daryti. Aišku, įprastas balsui skirtas diktofonas nebus geriausias pasirinkimas norint įrašyti paukščių balsus ar kokį uosto gausmą. Tačiau, galbūt su juo tu sugausi kažkokį kitą garsą, kurį bus galima panaudoti garsinėje kompozicijoje.

Kaip FR kūrinys konstruojamas? Ar dėlioji garsiniais sąskambiais tinkamus garsus? ar naudojamos specialios technikos, kaip kad “Coilai” muziką kurdavo cut-up, sidereal principais ir pan. Ar svarbi vietovė, jos energetika? (sakykim „Velnio Duobės“ garsą sukryžmini su kapinėse braškančios tvoros garsu)

Visų pirma kas žinos, kad tai Velnio Duobės ir kapinių tvoros garsas? Tada jau reikėtų rašyti kažkokias instrukcijas. 🙂 „Saloje“ buvo cut-up, buvo sidereal ar kaip ten pavadinsi. Buvo sočiai “šamaniškų” intencijų ir, nei kiek ne mažiau, pokštų. Kiek prisimenu, viskas, kas geriausia, pavykdavo atsitiktinumų ar sutapimo dėka, taigi, prie visos metafizikos gali ramiai pripliusuoti chaoso spiralę… Štai tokios “specialios” technikos apie kurias man leista kalbėti. 🙂

Kaip atrodo fieldrecording bendruomenė? kalbant tiek apie Lietuvą, tiek pasauliniu kontekstu. Yra labelai / suvažiavimai / seminarai / susitikimai ar koncertai kokie nors?

Jeigu jau visa tai paminėjai, vadinasi visa tai ir yra. Dabar šis reikalas tarsi šiek tiek “ant bangos” – daugiausiai dėka visai prieinamų skaitmeninių rekorderių, netlabelų, ar tokių internetinių puslapių kaip „Soundcloud“. Kur visa tai išsivystys spėlioti negaliu, kažkam praeis susidomėjimas, kiti eis tolyn… Kol kas tai gana kūrybinga ir geranoriška bendruomenė, taigis netrūksta įdomių atradimų.

Štai pažiūrėjau „Sala“ blogą ir matau, kad projektas dalyvaus festivalyje Japonijoje. “Dalyvaus”, tai visi susijungia kompiuteriais iš viso pasaulio ir “ten tūsinasi”? 🙂

Aga, šoka, valgo riestainius, maigo klaviatūroje #… Ir visa tai skambant trankiam fieldrecordingui. 🙂 Plačiau kalbant tai festivalis, kuriame garso menas gali būti pristatomas kaip garso menas.

Papasakok apie šitą interaktyvą. Kas tai, kaip jis veikia, kaip padarytas ir t.t.?

Tu klausi apie taip vadinamą “Aporee radio”. Viskas daugmaž surašyta čia. Interaktyvus pasaulio garsų žemėlapis, kurį kas dieną pildo patys žmonės. Projektas 2006 metais sukurtas vokiečių garso menininko Udo Noll. Iki šios dienos jau sukaupta virš 23 dienas trunkančių garsinių peizažų. Nuo Antarktidos pingvinų iki Artimųjų Rytų revoliucijų. Malonu, kad esu įnešęs ir šiek tiek savo apylinkių garsų. Galbūt tai išliks Udo serveriuose ir ateities archeologams nebereikės spelioti kaip galėjo skambėti Utenos gatvės 21-ojo amžiaus pradžioje…

Bebaigiant pokalbį; tad visgi kokia fieldrecordingo paskirtis? Nuvest žmogų į vietas kuriose jis nebuvęs ir neturės galimybės pabūt? Duot išgirst įprastą garsą neįprastai? FR kūrinio tikslas; užgaut sielos stygas taip pat kaip su įprasta muzikine daina?

Tų paskirčių gali būti daugybė. Enciklopedinis paukščių, gyvūnų, vabzdžių balsų rinkimas. Akustinio peizažo tyrinėjimai. Akustika ir architektūra. Jau minėtos akustinės ekologijos puoselėjimas. Vietogarsių išsaugojimas istorijai. Iš kitos pusės, fieldrecording, garso menas, kaip ir kiekviena meno forma turi kažką bendro su kūrybingumu, estetiniu pasitenkinimu. Mikrofonas čia toks pat muzikos instrumentas kaip gitara ar pianinas.

Kada bus išleistas “Sala” fieldrecording ilgagrojis?

Dėl „Salos“ naujo albumo – aš jau daugmaž viską žinau, tik dar ne laikas kalbėti. Pasakysiu taip: iki jo pasirodys dar bent trejetas kitokių leidinių.

Už kurią iš šių dainų tu atiduodi balsą: Simon and Garfunkel “The Sound of Silence”, Manowar “Blow Your Speakers” ar Current 93 “The Birds Have Stopped Singing”?

Nors ir nenoriu, kad taip atsitiktų, tačiau “The Birds Have Stopped Singing”.

—

“Sala” Soundscapes

“Sala” Soundcloud

alas23 Facebook