Prancūzija… Paryžius… Monmartas… Romantika alsuojanti varliavalgių kalba. Joe Dassin „Et Si Tu N’existais Pas“. Alaino Prosto 1986 metų čempioniškas Monaco Grand Prix. Zenedino Zidano bankė galva į italo plaučius. Jean-Michel Jarre rekordus sumušę mega koncertai. Galima vardinti daug, ilgai ir (ne)nuobodžiai. Bet užbaigsiu sąrašą trapios mergaitės vardu ir pavarde, kuri irgi la française parlée ir yra aktorė – Audrey Tautou.

Kaip ir visi rimti vyrai bei nerūpestingos svajoklės mergaitės, su Audrey Tautou susipažinau per filmą „Amelie“. Filmas patiko, bet tik iš antro karto. Vėliau sekė, nė iš tolo nepanašus į „debiutinį“ saldainuką, rimtas trileris „Purvini Gražūs Dalykai“. Tada kaip gi be neįmantraus pop – „Da Vinčio Kodas“. „Man Per Brangu…“ – kol kas man čiotkiausias jos filmas. „Coco Prieš Chanel“ grybas nepažiūrėjau, „Prancūziška Apgaulė“ – fainas, na ir štai atėjo laikas pamatyt kažką subtilaus šios smagios aktorės kinematografijoje. „La délicatesse“ – graži ta prancūzų kalba…

Kadangi treilerį mačiau būdamas žvitraus proto, tai pradžią filmo sužiūrėjau ramiai. Viskas prancūziška, viskas Tautou‘iškai paprasta ir viskas kas pradžioje – žinoma iš treilerio. Bet štai pagaliau pasirodo tas daug daug smarkiau praplikęs švedas nei aš ir kelionė svajingu keliuku prasideda. Kadangi, nors ir esu Tautou šioks toks gerbėjas, tai manysit, kad apžvalga toliau bus šališka. Tačiau nesinervuokit, aš visada stengiuosi atsiriboti nuo išankstinės nuostatos, net kai kalba užeina apie rimtus jausmus. Tad ir pradėkime nuo minusų, nes visi mes esame lietuviai, ane?

Visų pirma daug kam gali nepatikti trukmė – beveik dvi valandos. Kaip lengvo siužeto filmui tai nebūdingai ilga. Ypač jei kam tas siužetas neatitinka skonio receptorių, tuomet ciongo užsikabinimui nėra, nes juk niekas nesproginėja; niekas pastoviai nemiršta, nežūna ir neužsimuša; bei nevyksta išsisukinėjimai nuo kulkų. Antra, man nuoširdžiai nepatiko kai kurios Audrey Tautou suknelės. Kostiumų dailininkai galėjo pasistengti daug labiau. Trečia, kartais rodydavosi, kad filmas nors ir statytas prancūzams, bet jį žiūrės amerikiečiai. Ta prasme, prie ko čia tas žaižaruojantis Eifelio bokštas ir a la didelė romantika tame? Čia panašiai būtų, jei koks tūlas Lietuvis sugalvotų užlaužti paną kur nors ant Gedimino kalno arba kur nors dainų slėnio papėdėje. Ir visa tai nufilmuota būtų kokiam nors filme pavadinimu „Tadas Blinda: pabaiga kartu su pasauliu 2012-tasiais.“ Visi žvengtų iš tokių scenų, beveik kaip kad žvengė žiūrėdami „Tadas Blinda: Pradžia.“

Pamatęs kokia ilga minusų pastraipa gavosi – net nustėrau, tačiau kalbame mes juk ne apie tai. „Subtilumai“ juosta po „Man Per Brangu…“ ir „Purvini Gražūs Dalykai“ eina į trečią vietą manajam Audrytės tope. O iš pastarojo meto matytų naujų filmų, jį lenkia tik Woody Alleno „Vidurnaktis Paryžiuje“ (kurio sėkme Oskaruose už scenarijų – pelnytai džiaugiausi).

Scenarijaus autoriai Tautou partnerį parinko švedu ko gero žinodami šį itin keistą faktą. Gi jį suvaidinęs belgas François Damiensas – tikrai šaunus aktorius (ar bent būtent ši rolė jam „lipo“). Gerai jam sekėsi vaizduoti ir nevėkšlą, ir besilaužantį, ir apkvaitusį, ir nuoširdų. Iš serijos kai žiūri ir nereikia „analizuoti“, o vaidyba „plaukia lengvai“. Kiti veikėjai irgi gražūs. Tarkim Nathalie (A. Tautou personažės vardas) bosą vaidinantis aktorius, tiek kastingo prasme parinktas taikliai, tiek vaidindamas, imkim, girtą ir visiškai palūžusį – žiūrėjosi smagiai. Apskritai kastingas šiame filme pasidarbavo gražiai, nes tipažai nei kokie nors nublizginti, nei kokie šleivi. Bet čia turbūt tik Holivudas su tokia problema susiduria, kai parenka ne aktorius, o manekenus ir “Playboy” modelius. Europa šiuo atveju žino žodį „rafinuotumas“ ar kas be ko „subtilumas“.

Po pradžios, kuomet filmas įsibėgėjo ir pradėjo „plaukti“, vis įdomiau darėsi kokia gi bus pabaiga. Ir ji – sentimentali, bet tokia žaisminga, su patosu, nenervinanti. Kadangi užsiminiau apie sentimentalumą, tai tiesioginio jo čia per daug nebuvo, gal kelios scenos. Na, kai Tautou personažė tą nesimpatiškai praplikusį ryžą švedą pavadino zuikeliu. Tai sunkiai susižiūrėjo ta scena. Bet visa kita – delikatu, filmas „susiskanavo“.

Na, ir pabaigai, kadangi kaip galėjote suprasti, jau prieš geras dvi valandas, kada pradėjote skaityt šią apžvalgą, kad rašliava pretenduoja būti subjektyvia, tai tikrai neįsivaizduoju ar jums (pa)tiks šis filmas. Šalia manęs sėdėjusios malalietkos geltonais plaukais po filmo kvailai žvengdamos haifaivino, kad „je, pagaliau baigėsi!” Ir, beabejo, kas nori grūzo ar maindfako ar šiaip mokslinės fantastikos čia irgi ne itin turės ką veikt. Bet vienok, jei nesate įsistatęs į kažkokį žanro rėmą ir tiesiog norite smagiai praleisti laiką ar atsipalaiduoti, tai kokiam sekmadienio vakarui šis filmas – idealus. Patartina žiūrėti su antra puse, bet jei esi be jos – ekrane juk beauté!