“Meditacija tai psichikos technika, pasiekti patirčiai, kuri apibūdinama kaip rami, tyli, sužadinanti budrumą, bei teikianti palaimos jausmą.” (Jevning, 1992) Tai šis koncertas kaip tik ir yra apie tai. Tik technikos jame mums, klausytojams, jokios naudoti neprireikė. Veiksmus dvasinei būsenai pakylėti, naudojo žmonės atvykę iš ten kur šilta, iš ten kur 50% tautos populiacijos gyvena mažiau nei už 1.25 dolerio per dieną, iš ten kur krantus skalauja Indijos vandenyno bangos, iš ten kur…
Nawal – tai world music atlikėja, kurios Youtube paskyroje yra vos pora biednų klipų, Myspace yra kelios trumpos (ir kaip suprantu senos) dainos, Soundcloudo ji neturi, o Feisbuke kūrybos nepublikuoja. Tad eidamas į koncertą melomanas, galima sakyti, nelabai žinojo ko tikėtis, ką gaus: „Jinai yra iš tokių Comoro salų, čia netoli Afrikos“. Gi aš pats nežinią pavadinimu „ką gausiu“, verčiau lūkesčiais vardu „netikėtas ir malonus siurprizas“. Į koncertą atlėkiau vėluodamas, Šv. Kotryną randu užrakintą, bet įsilaužus – sausakimšą, o ant scenos „Shalom Auleikoum“ susirinkusiuosius sveikina Nawal dar žinoma kaip „The voice of Comoros“.
Atsargiai prasiiriu iki prieko, o ten pirmoje eilėje per patį centrą randu (vienintelę) laisvą vietą. (nutariu, kad ji skirta fotografui) Ant scenos tuo tarpu vyksta gaivališki, bažnyčios skliautuose žaidžiantys ir gaivią šilumą spinduliuojantys procesai. Autoriai jų – tik keturi, bet kokie ir su kokiais įnagiais! Kaip populiaru dabar įvardinti – archaiškais, paprastais, bet neįprastais, bei tiesiog akustiškais.
Be lady Nawal, bažnyčios altorių spalvino juodaodis perkusininkas su didžiuliu oda trauktu būgnu ir galybe kitų perkusinių mažmožėlių; raudonplaukė, prie tikriausio fortepijono sėdinti, pianistė; bei neįprastus mažučius žaisliukus mušusi, dzvirbinusi, virpinusi (ir t.t.) temperamentinga vokalistė. Temperamentas beje, nuo scenos veržėsi kaip ir priklauso karšto kraujo žmonėms. Tik pianistė buvo praktiškai nepastebima. (ko gero dėl to, kad ji buvo vienintelė baltaodė)
Perkusininkas, susipynęs galvą juodais dredais ir pasipuošęs balta batika spinduliavo šiltai žaismingu naivumu, papuoštu juodaodžiui būdingu gaivališkumu. Jo veido rodos nekaustė absoliučiai joks dirbtinumas ar įtampa, o puošė natūralumas, bei geros valios žvilgnis. Pianistė kaip minėjau alsavo ramybe, o dešinėje pusėje sėdėjusi muzikantė žavėjo storomis lūpomis, apvaliais žandais, didelėmis akimis ir be abejo tik juodaodžiams būdinga akinančia šypsena.
„Klausyti Nawal tai kvietimas sapnuoti, šokti, medituoti ir sklęsti per žydrąjį Indijos vandenyną.“ – poetizuoja spauda. Comoros salose gimusi ir brendusi, šiuo metu ši muzikantė reziduoja Prancūzijoje, Paryžiuje. Groja gitara, tradiciniu Jemeno instrumentu Gambusi bei įv. perkusijomis, tačiau pagrindiniu instrumentu laiko savąjį balsą. Balsą ji spalvina daugiausia Comorų kalba, bet taip pat naudoja Prancūzų, Anglų ir Arabų žodžius. Išpažįsta ji Sufi tikėjimą (Islamo religijos atšaka), kas atsispindi jos dainų tekstuose, siunčiamoje jų filosofinėje žinutėje. Jos įkvėpėjai yra Nelsonas Mandela, bei Marianne Williamson, kuriems koncerto metu dėkojo ir skyrė dainą.
Viso pasirodymo metu ji spinduliavo užtikrintumu, bei romia elegancija, grodama styginiais užsidėjusi koja ant kojos. Dažnai šypsodavosi, dažnai dainuodavo užmerkusi akis ir netikėtai gana aktyviai bei šiltai bendravo su publika (tik žiūrovai į raginimus įsijungti, reaguodavo skurdžiai). Savo pagrindiniu instrumentu balsu, ji kartais nustelbdavo tikruosius instrumentus. Arba būdavo taip, kad kitų instrumentų nereikėdavo – sakralią ir aidinčią tylą užpildydavo charizma ir išskirtinumu trykštantis Nawal giedojimas.
Romius kūrinius keisdavo nuotaikingos dainos. Arabiškos tonacijos, kas be ko afrikietiški motyvai, lengvi prancūziški potėpiai aranžuotėse, bei taip vadinamas „Sufi tranzas“. „Aš žinau žmones kurie meldžiasi 5-is kart dienoje. Bet jie meldžiasi vien dėl to, kad bijo Dievo. Tačiau ar tokia yra tikėjimo esmė? Aš, manau, kad reikia atsiriboti nuo visko kas tau trukdo suartėti su Dievu. Tad turi išsivaduoti ir iš baimės. Tik taip tu atrasi tikrąjį Dievą, tik taip Jį pamilsi, kaip save patį.“ – tokiais žodžiais ji tarsi perpasakojo Sufi religijos esmę ir įvedė į „Meditaciją“ – dainą, kuri pasikartojančiais motyvais; anglų kalba sakomomis filosofinėmis žinutėmis; bei įvairiomis improvizacijomis įvedė į sapną.
Šią dainą labai netikėtai praturtino vietiniai kviestiniai muzikantai. Tai „Sielos“ akustiniame koncerte (kuris vyko toje pačioje Šv. Kotrynos bažnyčioje) dalyvavusio Sauliaus Petreikio pučiamųjų instrumentų ir vokalo viruancai, bei „Western Union Lietuva“ programos direktorė Yolanda I. Quesada, kuri taipogi pritarė balsu. Įsiliejo į grupę tarsi kartu buvo ilgose repeticijose ar kaip savas kraujas. Stipru. Nawal plojo jiems po visko atsistojusi, kaip ir visi susirinkusieji.
Koncertas truko beveik 2 valandas (su 11 dainų), o didžioji dalis kūrinių buvo iš Nawal paskutiniojo albumo pavadinimu „AMAN“ (sielos ramybė). Jo nusipirkti nebespėjau – išgraibstė, nors kaina kompakto – 50 litų. Brangu.
Ką gi, tiek šis, tiek Tuvių „Chirgilchin“ gerklinio dainavimo koncertas davė kažką to, ko net negalvojau, kad tai egzistuoja ar įmanoma. Neapsakomi potyriai ir patirtis, neištrinami įspūdžiai. Tad, kaip rašė viena userė feisbuke – „Nuo šiol eisiu į visus „GM Gyvai“ organizuojamus koncertus.“ Kodėl gi ne, sako Kultūrnamis ir jau ruošia parkerius, filmuojančius telefonus, bei languotus marškinius, nes Kovo 16-tą „LOFTE“ – trubadūrai iš Prancūzijos ”Les Hurlements D’Léo”. Jaučiu, kad bus kaip reikiant rimtas reikalas, nes Jutubas šis dainuoja netgi visai linksmai.
