„Ramm-stein. Ramm-stein.“ – anądien per radiją ar tv netikėtai išgirdau. Netikėtai dėl dviejų priežasčių; nes tai buvo reklama įvyksiančio renginio, beigi tas renginys turėjo būti labai greitai. Vos du metai prabėgo! Nuo to kojas pakirtusio, smegenis ištaškiusio, veido šukuoseną pakoregavusio, bei šiaip sprandą surakinusio koncerto. Įspūdžių būta tokių karštų, kad ta temperatūra dauguma sirgo iki šiol. Gi vokiečiai, tradiciškai pažadėjo sugrįžti, bet kas tikėjosi, kad taip greitai?

Vien faktas, kad pirmasis R+ kartas Lietuvoj buvo dar gūdžiais 2001-mais, o sugrįžimas – tik po devynerių metų – net ir didžiausių fanų nenuteikinėjo taip ankstyvai. Juk žinant kiek pastangų, laiko ir nervų reikalauja tokio teatrališko, pirotechniško bei ugningo šou sukūrimas. O kur dar atlikėjų rehabas po to… Gi visą laik esi deginamas, svilinamas, netgi prievartaujamas, o prie viso to publikai dar ir dantis turi rodyt! (neturiu omeny šypsotis)

Bet štai “Rammsteinai”, it kokie jaunuoliai, nutaria nesnausti. Išleidžiamas bestas “Made in Germany 1995-2011” ir grupė išsiruošia į “didžiausias istorijoje gastroles po pasaulį”, kurias ne vienas dar pakrikštyja kaip „paskutinėmis“. Muzikantai dalindami interviu žada, kad gerbėjai pamatys įspūdingiausią roko muzikos istorijoje pastatytą šou, gi gerbėjai tuo, kaip ir aš, net neabejodami – žaibiškai tuština bilietų kasas. Nors, atrodo, ne sold-outas, bet laisvų vietų arenoje buvo matyti vos keletas.

Apšildantieji per gitarų stygas perbraukia 20:10, tad renginys startuoja beveik idealiai nevėluodamas! Ant scenos juodų užuolaidų fone, juodai apsirengę, bei juodaplaukėmis šukuosenomis pasipuošę duodasi švedai. Jo, tos pačios šalies atstovai, kuri pasauliui pagimdė tokius baltapūkius kaip „ABBA“, „Ace of Bace“, „Roxete“ ir pan. Gi čia ant scenos, kaip sakiau, „juodukai“, kurie dar ir groja analogiškai – gotikinis industrinis metalas. Po pavadimu „Deathstars“.

Kaip čia išsireiškus, kalbant apie apšildančiuosius..? Pati muzika gal ir pusė velnio, vietomis drive‘as lyg ir buvo, vaikėzai ant scenos davėsi sportiškai, bet… na, bet vokalas. Manau, panašus variantas būtų jei koks Disnėjaus multiko personažas (tarkim Liūtas Karalius) pabandytų repuoti hip-hopą metalo ritmu. Lyg ir bandai gaudyt geresnius momentus dainoje, atrodo jau tuoj pradėsi linksėti, bet op – ir vėl ausį pasiekia iš mikrofono sklindantys garsai. „Šiknon…“ – atsidūsta šalia manęs stovėjęs kažkoks kaunietis, ir net antro vokalisto screamai negelbėjo, kurie kažkiek priminė Dani Filtho („Cradle of Filth“) inkščiojimus.

„RAMMSTEIN“. Koncertas startuoja 21:20, t.y. vos po pusvalandžio scenos ruošos darbų, kurių metu buvo surinktos apšildančiųjų šmutkės ir atnešta keletas kanistrų benzino. Skamba intro, o nuo arenos lubų tiesiai susirinkusiems ant galvų, pradeda leistis masyvi armatūrinė konstrukcija. Pasirodo, kad tai yra tiltas, kuris sujungia pagrindinę sceną su per vidurį arenos, (prie pat garsistų) įtaisyta dar viena (!) mini scena. Tarp publikos įsimaišę apsaugininkai, sudaro gyvą koridorių, kuriuo Rammsteinai vienas po kito pakyla ant mini scenos, tada peržygiuoja visą tiltą, ir galiausiai atsidūrę ant pagrindinės vakaro veiksmo vietos, PRADEDA…

“Eins! Hier kommt die Sonne… Zwei!” – su daina apie žvaigždę, kurios vardas yra saulė, vokiečiai atidarė koncertą. Ir kaip galima buvo nuspėti prieš renginį – hitas keitė hitą, ko pasėkoje dvi valandos (tiek truko koncertas), prabėgo kaip greita meilė ryte. „Keine Lust“, „Asche Zu Asche“, „Feuer Frei!“, „Mutter“, „Links 2-3-4“, bei kas be ko ne vienam kaulus aplankstęs „Du Hast“. Mažai? Pratęsimai kaip ir priklauso buvo du, o per juos – dar bombioškių: „Bück Dich“, „Amerika“, „Ich Will“, „Engel“, kol galiausiai paskutinis akordas suskamba erotiška gaida – „Pussy“.

Žinoma trūko „Stripped“, „Los“ ir dar kelėtos kavalkų, bet ot ne dzin? Gi ne muzikos einam klausyt į „Rammsteinus“. Juokauju, bet muzika R+ koncerte – tik maža dalelė to ką gauni. Būtent šou, manau, daugumą ir masina, nes tokį reginį pasaulyje kuria bene tik šie skandalus mėgstantys vokietukai.

Ugnies? Būta. Pirotechnikos – nepagailėta. Scenografija – pagal paskutines hado madas. Sado-mazo-trans-porno? Kaip ir visada… Šiame koncerte buvo viskas ką pagal išsilavinimą geriausiai sugeba „Rammstein“. Ugnimi buvo spjaudomasi, dūmais buvo myžama, fejerverkais sugebėta ir pasitaškyt, o sado-mazo homoseksualaus „meilės akto“ būta net ne vieno. Kas keisčiausia Lietuvius juk turėtų vimdyti gėjiški prikolai. Ale kaip, kad koks Selas yra žąsis (t.y., kad ir ką jis prisišnekėtų / prisidirbtų – visi jam atleidžia), tai taip ir Rammsteinai – jiems tiesiog „tai“ nepaaiškinamai gerai tinka! Dėl to niekas nepyksta, dėl to visiems netgi patinka.

Tęsiant smagią temą, tai kai prieš du metus lankiausi Vilniaus koncerte, pamenu, pasigedau T. Lindemanno (vokalisto) vieno iš firminio prijomo, kuomet jis išsitraukia savo vyrišką pasididžiavimą iš kelnių ir pradeda visur kur papuola juo taškyti „kūno skysčius“. Ar bent nepamenu, kad šis fintas buvo. Ir ką jūs manot kaip šįkart? Poliucijos ataka buvo atlikta visai netikėtai ant mažosios scenos! Buvo tikrai linksma stebėti gana pasimetusius tautiečių veidus, o kai kurie netgi rodėsi, kad buvo kiek persigandę. (nenuostabu – visi fanai šėlo prie pagrindinės scenos) Ir aš tarp tų susinepatoginusių buvau. Per barzdą varvėjo, burnoj… khm, neturėjau.

Šiaip skonis kažkuo panašus į mojito kokteilį. Na, toks mėtinis, netgi gaivus. Tiktų apibūdinimas „refreshening“. Gal kiek laimo daugiau skonyje norėjosi.

Iš tikro tai nemanau, kad dar turėčiau tęsti apipasakodamas visus panaudotus spec. efektus, kur kokia ugnis scenoje šovė ar koks saliutas sprogo. Tą reikia pamatyti, reikia patirti, reikia antakius apsisvilint, kad suprastum. Bet lyginant su antruoju koncertu Vilniuje, tai Kaune Lindemannas nebeakino visų fluorescencine šviesa šviečiančia šypsena, bet žavėjo irokėziška kasele pakaušyje. Klavišininko nebemurkdė ugininio dušo voniose, o šįkart jį Tillas nutarė tiesiog išvirti dideliame puode. Buvo ir Engelo sudeginimas, buvo ir tradicinis pasiplaukiojimas valtele ant publikos rankų, buvo ir… Ai, sakau, ką čia ir bepasakot.

Žinomas visuomenės veikėjas Andrzej Bong iš suru.lt teigė, kad „Pirmas koncas buvo geriausias, antras blogesnis, o trečias – blogiausias“. Pamenu prieš du metus kita veikėja, renginių fotografė Crazytė (fotogriausmas.lt), teigė, kad antrame koncerte ji nepajautė „jokios ugnies“. Turėjo omenyje tą „vidinę atlikėjų ugnį“. Gi man pačiam, kaip buvusiam paskutiniuose dviejuose ir juos lyginant – abu buvo vienodai superiniai.

Vilniaus koncertas buvo labiau stebimas, nei klausomas, nes tada tebuvau žinojęs kokius du, tris gabalus. O ir jų pilnai pakako, nes vaizdas – visiškai nokautavo. Gi į Kauno renginį – ėjau šiek tiek pasikaustęs. „Made in Germany“, bei kiti „bestai“ – buvo gerokai pazūlinti. Dėl to, daug maloniau buvo tūsintis, nes žinojau koks gabalas groja, bei kokius žodžius reikia bliauti per priedainį, kuomet pagauna ekstazė. Tačiau… Jau ir žinojau ko tikėtis, kas bus. (taigi to magiškojo siurprizo efekto nebebuvo) Tad, bent mano asmeninės patirtys yra skirtingos, bet abi su savais pliusais, ko pasėkoje abu koncertai paliko fantastinius įspūdžius, kurie yra karšti iki šiol.

Pirmasis kartas dažniausiai būna geriausias, tad į antrą reiktų žiūrėti mažiau įsitempus nuo lūkesčių ir viskas bus gerai! To pabaigai ir linkiu visiems, kartu su tuo, kad R+ dar pavarys… sugrįžimo koncertinį turnė.

Ich Will!