Prieš 3 metus koncertavęs Vilniuje, Lenny Kravitzas vėl grįžo į Lietuvą. Anuomet jis dainavo pilnutėlaitei Siemens Arenai, Lietuvoje jam viešėti patiko, tad kaip gi negrįši? Tik šįkart lokacija keičiama iš Vilniaus į Kauną; iš liūdinčio Siemenso, į Nemunu kvepiantį Žalgirį. Kaip ir per Jarre, ar Hurts, ar dar kokį kitą „Medusa Concert“ organizuojamą fiestą, Vilnius arba ieškosi transporto, arba negaili litų papildomiems kuro kaštams, arba keikiasi Delfi komentaruose. Ir viskas tik vardan geros muzikos.

Pamenu į prieš 3 metus vykusį koncertą veržiausi su nemenku azartu. Bet Vilniuje vykęs šou mane paliko kažkokį abejingą, kažkaip neužvilko ir taškas. Atsimenu kaip Lenny jo metu išpyškino: „We‘ll play here tonight until they kick us out“. Šią frazę išsiverčiau kaip; „grosim kol jus užknis“. Panašiai ir buvo, nes koncertas anuomet pasirodė pernelyg ištęstas, o ir hitų atliktų atrodo buvo mažokai. Tačiau pamatęs, kad Lenny vėl atvaro, spjoviau į ankstesnę patirtį ir per daug nedvejojęs ryžausi antram dubliui. Rokenrolinis badas nugalėjo, o ir tada Vilniuje gal kokia ne ta mėnulio fazė buvo ar dar kokia chernia..?

Ir, po galais, kaip aš džiaugiuosi, kad romią Sigur Ros „INNI“ seanso premjerą Forum Cinemas aš iškeičiau į rokenrolinę fiestą Kaune… Jau renginio įžanga nustebino. Apšildyti buvo pakviesti 100 metų nematyti / negirdėti ir dar pasirodo gyvi, kavianski rokeriai „Rebelheart“. Pamenu kaip prieš kokius 16 ar 17 metų per TV pamačiau jų akustinį koncertą… Susižavėjau, kasetę įkirtau ir dar po metų į Utenos Kultūros Namuose vykusį šou su garinta džinsofke lėkiau. „Crazy Mama“ tuomet gerbėjai dainavo net po renginio. O aš dar ir autografą gavau. (berods bosisto)

Ir ką gi, geresnio apšildymo jau senokai nebuvau regėjęs. Mickus vis dar toks pat amerikoniškai šveplas, toks pat agresyvus ir nuo kėdės šokinėjantis, o „Rebelai“ kaip ir anuomet prieš 17  metų grojo… akustiškai! Nenoriu per daug išsiplėst, bet galiu pasakyt, kad po jų, su kolega, netgi atsargiai svarstėm ar Kravitzui pavyks apšildymą perspjaut… Publika išjudinta kaip reikiant, akustinis drive‘as visiškai netikėtas , o grojaraštis svyravo nuo baladės „Lietus“, Hiperbolės „Sugalvojau viską“, bei beabejo iki gal 15-kos minučių ištęsto šokių muzikos super hito „Kelias pas tave“. Aplodismentai buvo gausūs.

Lenny Kravitz. Et, na ir nuo ko gi pradėti šio nuostabaus koncerto apžvalgą..? Lenny pradėjo nuo naujienos – „Come On And Get It“ – gabalas iš šiemet pasirodžiusio albumo „Black and White America“ atidarė koncertą. Nesilaikydamas nerašytos taisyklės, kad pirmi trys, albumą reklamuojančiame koncerte, gabalai turi būt nauji, jau antru numeriu Lenny dėjo su klasika – „Always on the run“. Dar po to – ne tas žodis su kokia klasika – The Guess Who koveris „American Woman“. Viena iš nedaugelio Kravitzo sudainuotų svetimų dainų ir tuo pačiu – vizitinė kortelė. Atvejis kuomet perdainuotas kūrinys suskamba ne ką blogiau (jei ne geriau) nei originalas.

Jei atrodė, kad geresnės pradžios norėti neina (klausimas iškilo; koks gi bus tada finalas?) tuomet pasigirdo „skripkelės“, o Lenny beveik falcetu suokė „So many tears I’ve cried / So much pain inside / But baby it ain’t over ’til it’s over…” Apsidairau – aplink visi linguoja su šypsenomis… Ir jau tada matau, kad sėdimose vietose yra keletas burelių stoviniuojančių, bei mosikuojančių rankomis. Įpusėjus koncertą beveik visi sėdintys stovėjo, ir beveik visi tūsinosi!

Po sugroto dar vieno hito “Cab Driver” – vėl duoklė naujajam albumui “Black And White America” – atliktas tokio pačio pavadinimo kūrinys. Be anksčiau įvardintų naujų dainų dar buvo sugrotos “Stand” ir “Rock Star City Life”.

„Black and White America“ kaip galima buvo suprasti iš video projekcijų – labai suasmenintas kūrinys, nors atrodė, kad tai dar viena daina nagrinėjanti rasizmo problemas. Rodomos šeimos nuotraukos, kuriose Lenny nufotografuotas su baltaodžiu tėvu ir juodaode motina, bei apačioje einantys dainos titrai apie tai kaip tėvai „1963-iaisiais vaikščiodami po gatves susidurdavo su pavojais” davė suprast, kad būdamas ryžu JAV – ramus nesijausi.

Apskritai kalbant apie scenografiją, apšvietimą ir projekcijas galima būtų pasakyti, kad – jaukiai, skoningai ir net įspūdingai. Visas išvardintas sceną puošęs ansamblis paliko kur kas geresnį įspūdį nei Jean-Michel Jarre su visais spec. efektais. Pas Jarre tiesiog nebuvo koncepcijos, o ir lazerių taipogi beveik.

Video projekcijos, kuriose dominavo septintojo dešimtečio juodaodžių disko tema bei daug aukso saplvos, buvo rodomos ant sumaketuoto smailiaviršūnio kalno, kuris dar buvo įrėmintas į lempų „girliandas“. Kas klausė koncertą atokiau – priartintą vaizdą galėjo stebėt per scenos šonuose sumontuotus apversto trikampio ekranus. Tad jokių lazerių, jokių gigantiškų video, tačiau gražu, miela ir malonu.

Pats Lenny, kaip ir koncerte Vilniuje paliko jau žinomą įspūdį – nuoširdus, paprastas, tusovnas, jautrus, artistiškas ir gražus bičas. Odinės juodos aptemptos kelnės, iki kelių tamsaus bliuzono šleifai, ilgi karoliai, taipogi kailinė apykaklė – tikras gyvulys! (gyvulys čia – gerąja prasme) Kai kurias dainas atrodydavo, kad dainuoja ne tai, kad pirmą, o greičiau – paskutinį kartą gyvenime. Tik ašarų, galima sakyti, trūko.

Ant scenos juodaodžiui talkino daug juodaodžių muzikantų. Bei cool baltaodis gitaristas, kuris savo išvaizda labai priminė Brian May iš grupės „Queen“. Pana bosistė dar ir skusta! O pučiamųjų trio, kurie grojo viso net 4 skirtingais pučiamaisiais (trombonas, saksofonas, trimitas, fleita) iš vis jėga. Vien ko vertas trimito solo koncertui įpusėjus… Arba saksofono akomponimentas akustiškai sudainuotai baladei „I Belong To You“ per bisą…

Nors skaitvardžiais bisas nebuvo „užtęstas“ (sugrota buvo tik lygiai DU gabalai), tačiau minučių skaičiumi buvo daugiau nei pakankamas. „Let Love Rule“ daina skambiai užbaigiamas galingas rokenrolo šou. Vėlgi kartojasi istorija kaip ir Vilniuje prieš tris metus, t.y. Lenny jos metu nulipa nuo scenos ir dainuodamas apeina, galima sakyti visą areną. Trūko tik kad pasikabintų ant lubų.

Ir nors susirinkusi publika buvo daugiau nei nuostabi (kaip sakiau, sėdimos vietos tapo stovimomis vos įpusėjus koncertui), tačiau, kad „Let Love Rule“ taip ir nepadainavo visi draugiškai šiek tiek buvo abydna. Gi taip Lenny‘is prašė ir išprašyt stengės… Bet galima ir pateisint susirinkusiuosius, nes manding Kravitzas čia pats kaltas buvo, nes nei karto pats šio priedainio nesusuokė, tad daugumai tiesiog sunkoka buvo susigaudyt be aiškesnio užvedimo… Gi ši daina nėra toks super hitas kaip prieš tai skmbėję „Fly Away“, „Rock And Roll Is Dead“, „Stand By My Woman“ ar „Are You Gonna Go My Way“.

Pasibaigus koncertui, vyriokas viltingai po koncerto pasakė, kad „see you next time!” Tad neabejoju, kad kai vėl jis gros kažkur Marijos žemėj – aš vėl varysiu. Tik šykart be abejonių, o žinodamas, kad Rock and rollas dar toli gražu nėra miręs. Jis gyvas!!!