Kuomet prieš tris metus sužinojau, kad Jarre‘as atvyks į Lietuvą ir verkiau iš džiaugsmo, ir paskutinę naktį iki koncerto ramiai užmigt negalėjau. Jaučiausi panašiai kaip prieš egzaminą, tik vietoj panikos jaučiau džiaugsmingą jaudulį, o vietoj paranojos – malonią įtampėlę. Nekasdien juk tokią legendą išgirsti, pamatyti ir dar fotografuoti išpuola. Ir kaulų po visokias Egipto piramides, ar Monako kunigaikščio vedybas judint nereikia.
Anąkart Žaras apžavėjo jaukumu ir intymumu. Bet juk mes visi žinom jo vizitinę kortą –pirotechnika, lazeriai, vaizdo projekcijos ir kitokie kosminiai spec. efektai. Tad nors koncertas vyko ne Vilniuje ir ne šeštadienį – aš ir dar apie 6 tūkst. elektroninės muzikos gerbėjų, šiltą sekmadienio vakarą prie TV iškeitė į vėsų pasivaikščiojimą ar ilgoką kelionę. Iki Kauno. „Žalgirio“ arenos. Bei kas be ko įspūdingo net dviejų valandų trukmės muzikino spektaklio.
Recenziją iš kart pradėsiu nuo komplimentų, kurie skirti ne maestro, o… publikai. Jei Vilniuje prieš 3 metus jautėsi šioks toks pižoniškumo laipsnis ar išpindėjimas, tai Kaune susirinkę žmogeliai buvo daug emocingesni ir imlesni ant scenos vykstančiam reginiui. Žmonės mažiau matę, labiau išalkę, tad dėl to, ko gero, nuošidesni. Bei kas be ko prisiplakėlius nuo tikrų gerbėjų atsijojo krizė – juk ne kiekvienas dabar gali sau leisti bilietus nuo šimto iki trijų šimtų litų. Nors teko matyti ne vieną gerbėją, kuris buvo mano močiutės amžiaus, t.y. šimtaprocentinis pencininkas.
Ir ką gi, koncertas pradedamas kaip ir praeitą kart, t.y. su analoginiu intro, kurio metu Jarre į sceną užlipa perėjęs per visą areną, bei apdovnojęs gerbėjus hi5ais, hugais bei smile‘ais. Stvėręs į rankas mikrofoną jis paaiškino kaip-kas-kodėl ir pradėjo šou vėl gi „Oxygene‘u“. (jei tiksliau, kosmiškuoju „Oxygene II“) Kaip ir žadėta, buvo atgrota retrospektyva geriausių kūrinių. (šiuo savo turu Jean-Michelis pristatinėjo albumą pavadinimu „Essentials and Rarrities“)
Vėliau tik spėk klausytis, gaudyti, ir ritmingai headbanginti… Visko buvo. „Magnetic Fields“, „Rendez-vous“, „Equinoxe“, „Zoolook“ ir net mano bene laukiamiausią kūrinį sugrojo – „Industrial revolution“. Žinoma, nebuvo apsieita ir be „Oxygene IV“. Koncertas tradiciškai nestokojo įvairių dedikacijų. Vieną baladinę variaciją su jonika Jarre‘as atliko kaip „UNICEF“ narys, neapsišvietusiems afrikos vaikams, su vieno cento dotacija nuo kiekvieno į koncertą parduoto bilieto. „Souvenir of China“ daina buvo skirta kaip saulė nuo menulio pasikeitusiai Kinijai per pastaruosius 20 metų. Taipogi tradiciškai buvo nepamiršta ir ekologijos tema. (kaip Jean-Michelis sakė „seniau ekologija nesidomėjo niekas, gi dabar tuo gyvena vos ne kiekvienas“)
Kaip ir per pirmą koncertą Lietuvoje, Jarre grojo Thereminvoxu, pjaustė pirmuoju muzikos istorijoje nešiojamu sitnezatoriumi „Moog Liberation“, bei šokinėjo apie ratu sustatytą gausią ir ivairiausią aparatūrą. Vienas laukiamiausiu momentų buvo įspūdingai atliktas „Randez-vous 3“. Jarre užsidėjęs apsauginius akinius šį gabalą sugrojo maigydamas į arenos lubas nukreiptus žalius lazerius, dar žinomus kaip Harpe laser. Pirmose eilėse žiūrovai buvo apakę jaučiu beveik tiesiogine to žodžio prasme, mat Jarre delnai atspindėjo lazerį beveik kaip atšvaitai kokių 20 metrų spinduliu.
Kaip minėjau renginys truko net dvi valandas, o bisas susidėjo net iš 5 gabalų. Tuometu publika jau buvo „hot“ (Jarre citata), tad beveik nebebuvo sėdinčių, dauguma plojo ar netgi šoko. Ir net romantikos dozė buvo gauta, kuomet atlikėjo paprašyti, gerbėjai įjungė viską kas šviečia ar dega, taip sukurdami jonvabalių šou, beveik kaip per Jonines.
O kaipgi tie žymieji spec. efektai, manau, jūs nekantriai klausiate? Buvo gigantiškos per visą sceną vaizdo projekcijos su įvairių albumo viršelių tematikomis. Bei įspūdingai atrodė video, kuomet Jarre užsidėjęs filmuojančius akinius, taip žiūrovui davė progą stebėti tai ką jis pats mato, kuomet laksto nuo vieno instrumento prie kito. Lazeriai – mažoka, tikėtasi daugiau ir įvairesnių. Pirotechnikos – nebūta. Apšvietimas bendrai paėmus – hard normal. Žodžiu, kaip galėjot suprasti, efektų tikėtasi didesnių, įvairesnių, spalvingesnių, tačiau šį trūkumą kompencavo Muzika.
Dar šioks toks trūkumas beje yra ir muzikinėje pusėje. Nors paskirais gabalais jokiais būdais skūstis negalima, tačiau pats pasirodymo bendras konceptas man pasirodė buksuojantis, kartais netgi per daug ištęstas, dėmesio pilnai neišlaikantis. Tad buvo vietų kur norėjosi krapštytis nosį ar žiūrėti ne į sceną, o kažkur aplinkui, kad ir į pagyvenusias „panas“. „Oxygene“ albumo analoginis sugrojimas prieš tris metus buvo daug konceptualesnis. Sekmadinį vykes koncertas kartais atrodė šiek tiek „bardakinis“, be aiškios siužetinės linijos. Tad gale sekę aplodismentai buvo jau net ir kiek „pavargę“.
Gi pats Jarre kaip ir praeitą kart – šokinėdavo it nenustygstantis vaikas, šypsodavosi it pabučiuotas paauglys, lakstydavo po sceną su savo aparatais kaip nepavargstantis maratoninikas. Žodžiu, savas čiuvas. Šešiasdešimt trijų metų. Be to, jam ant scenos talkino dar trys muzikantai, kurie jį lydi jau ne pirmame muzikiniame pasirodyme. Aparatūros bendrai paėmus buvo mažiau nei „Oxygene“ šou, bet tikrai ne per mažai. Pvz. su papildomais gyvais mušamaisiais. Tad akis į ką pagano tikrai buvo.
r dargi garsas… Toje žymiojoje Kauno „Žalgirio“ arenoje. Galima būtų sakyti, kad „labai gerai“, tačiau buvo ir niuancų. Vietomis garso atrodė, kad buvo per mažai. Vietomis bosai buvo iki tiek užkelti, kad kėdės minkštąją kūno dalį kaip reikiant kedendavo. Tačiau pati garso sistema ar aksutika – super. Ausyse – nieko panašaus į zvimbimą po visko. O ir susikalbėti koncerto metu galima buvo be problemų. (Nei rėkt į ausį reikėjo nei ką) Tad šiuo atveju Kauno Žalgiris FTW, Vilniaus Siemensas – eats shit. Ačiū Medusai Concert, kad nuo šiol jų dėka muziką tikrai KLAUSOM. O Kaunas savaime yra jėga aplankymui – ramus, jaukus. Ypač su pastaraisiais metais kaip reikiant atgijusiu senamiesčiu.
Ką gi, dabar belieka tik pamatyt Jarre lauke su kokiu milijonu besitūsinančių melomanų. Ko ir linkiu.
