Po sudėtingo savo koncepcija spektaklio „nicht schlafen“, kuris vyko Dramos Teatre, buvo persikelta į Menų Spaustuvę, į mažulytę Kišeninę Salę. Kardinalus erdvės pakeitimas, kuris suponavo tokias priešpriešas kaip „intymumas“ ir „atskirtis“, sąlygojo ir šokio spektaklių apimčių skirtumą – vietoje 10 žmonių ant scenos šį kart – vos trys ir visi lietuviai, kurie sušoko 50 min. trukmės spektaklį pavadinimu „Somaholidays“. O toliau tai ką, tiesiog iš anksto atsiprašau, kad tekste rasite šiek tiek barbarizmų, tačiau kai kalba pasisuka apie reivą ir rokenrolą – be jaunatviškų naujadarų juk sunkiai išsiversi!
Šou prasidėjo mini filmu ar, tiksliau, video dienoraščio cut-up‘u, apie tai kaip trys draugai – Marius, Darius ir Vilma vaikštinėja po parkus, mėgaujasi saulės voniomis ir „filosofuoja“ apie… darbą bei atostogas. Taip, tai yra du visiškai nesuderinami dalykai, tačiau būtent čia ir užsimezgė visa būsimo spektaklio įtampa bei fabulos projekcija į būsimą linksmąją ateitį „apie tai kokiu tikslu mes jums čia visiems dabar maivysimės.“
Ir, žinokite, tokių sielos brolių su sese, ko gero, nebuvau regėjęs per visą savo šiuolaikinio šokio lankymo istoriją. Pasirodymo metu porą kartų žvilgtelėjau į kitus šokį stebinčius žiūrovus ir negalėjau atsistebėti, kaip kelmiškai (pasirodė, kad gana abejingai) jie tokį beprecendentinį vyksmą stebi. Kodėl? Nes asmeniškai aš – vos galėjau nusėdėti vietoje! Beveik visą tų dviejų naglų kašarų ir strazdanotos laputaitės performansą tai linkčiojau galva, tai trepsėjau dešine kojele, tai vos laikiau ko nors palaikančio nesupjovęs savo skardžiąja kakarine.
Kuo jie man pasirodė sielos broliai (su sese)? Nes tas visas jų išsidirbinėjimas per be proto juokingus tiek šokio, tiek vaidybos, tiek veido mimikų elementus grojant technuškei – vos ne tiesiogiai reflektavo mano asmenį. Skirtumas tik tas, kad aš taip elgiuosi, kai būnu vienas ir kai niekas manęs nemato. Nes jei pamatytų, kad 36 metų vyras taip išsidirbinėja net ne skambant muzikai, o sakykim, besivalant dantis ar besimatuojant prieš veidrodį naujus vardinius CR7 triūsikus, ar virtuvėje bekepant bulvinius blynus – kaip mat, manau, apšauktų… Gerai jei tik, „glušium“.
Muzika spektakliui buvo parinkta atitinkama – 120 BPM ar kažkas panašaus. O pabaigoje žinoma ir klimaksas – kažkas panašaus į metalą, kurio metu žaibavo ne tik prožektoriai, bet ir pats trio beveik laužė Kišeninės Salės lubas. Taip, būtent tada mano kakarinė atsikratė komplekso ir pražydo. Malonu, kad prie manęs prisijungė ir kiti šou teisingai, kaip priklauso, sugėrę žiūrovai.
Ir, iš tikro, apibendrintai kalbant, paskutiniu metu pastebiu tendenciją, kad geriausi ar įsimintiniausi šiuolaikinio šokio spektakliai dažnai vyksta mažose, intymų tamprumą tarp menininko ir žiūrovo palaikančiose erdvėse. Kartais spektakliai būna visiškai paprasti, bet tu juos gerai atsimeni ir praėjus laiku. Tarkim, vienas tokių buvo Antono Ovčinikovo iš Ukrainos labai šiltas mono-spektaklis „De.sinchronizacija“, kurį regėjau praeitamet.
Tad taip pat buvo ir čia, su Vilmos Pitrinaitės pastatytu „Somaholidays“. Skirtumas tik tas, kad jis anaiptol nebuvo paprastas. Visi tie „pasimaivymai“ – buvo galima plika akimi pastebėti – labai gerai apgalvoti, ne padriki ir surūšiuoti tiek sinchrono, tiek individualiais, solo numeriais. Ir viskas taip idealiai susiėjo į bendrą visumą, jog bent aš tiesiog krykštavau. Į visumą, kurios misija buvo pažadinti žiūrovo viduje esantį klouną. Ar raguotąjį Jokerį. Arba šiaip durnelį.
Rave is cool.
Nuotraukos: Dainius Pu | Glasses’n beard photography
